|
Antiochija
Antiochija (pilnas pavadinimas Antiochija prie Oronto sen. gr. Ἀντιόχεια ἡ ἐπὶ Ὀρόντου = Antiókheia hē epì Oróntou) arba Pisidijos Antiochija (Antiocheia Pisidias)[1] – Helenistinės Graikijos miestas,[2][3] 300 m. pr. m. e. įkurtas Seleuko I Nikatoro.[4] Buvo vienas didžiausių ir svarbiausių Graikijos miestų helenizmo laikotarpiu.[3] Miestas buvo Seleukidų imperijos, vėliau – Romos ir Bizantijos imperijos regiono sostinė. Kryžiaus žygių metu Antiochija buvo Antiochijos Kunigaikštystės sostinė – viena iš keturių kryžiuočių valstybių, įkurtų Levante. Jos gyventojai buvo vadinami antiochiečiais. Šiuolaikinis Antakijos miestas, esantis Turkijos Hatajaus provincijoje, buvo pavadintas senovinio miesto prie Orontes upės ir tapusio griuvėsiais, vardu. Dabartinės Antakijos gyvenvietė nesutampa su vietove, kurioje buvo įsikūręs senovinis Antiochijos miestas. Antiochiją Seleukas I Nikatoras, vienas iš Aleksandro Makedoniečio generolų, įkūrė kaip vieną iš Seleukidų tetrapolių. Seleukas kvietė graikus iš viso Viduržemio jūros apsigyventi mieste.[3] Miesto vieta teikė geografinę, karinę ir ekonominę naudą jo gyventojams; Antiochija buvo labai susijusi su prekyba prieskoniais ir buvo įsikūrusi netoli Šilko kelio ir Karališkojo kelio. Miestas buvo Seleukidų imperijos sostinė nuo 240 m. pr. m. e. iki 63 m. m. e. m., kai romėnai perėmė kontrolę ir miestą padarė Sirijos provincijos, o vėliau ir Coele Syria sostine. Vėlyvojo helenizmo ir Romos principato laikotarpiais Antiochijos gyventojų skaičius galėjo siekti daugiau nei 500 000 gyventojų (dažniausiai priskaičiuojama nuo 200 000 iki 250 000), [5] tad miestas buvo trečias pagal dydį Romos imperijoje po Romos ir Aleksandrijos bei vienas iš svarbiausiųjų rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Nuo IV a. pr. Antiochijoje gyveno Rytų grafas, Rytų diecezijos vadovas. Romėnai suteikė miestui sienas, kurios apėmė beveik 450 ha, kurių ketvirtadalį užėmė kalnai, o 300 ha, maždaug penktadalis Romos teritorijos, galėjo būti naudojama miesto poreikiams. Antrosios šventyklos laikotarpio pabaigoje miestas taip pat buvo pagrindinis helenistinio judaizmo centras. Kaip vienas iš pentarchijos miestų, Antiochija buvo vadinama „ krikščionybės lopšiu“ dėl savo senos istorijos ir esminio vaidmens, kurį ji atliko formuojantis ankstyvajai krikščionybei.[6] Naujasis Testamentas teigia, kad vardas „krikščionis“ pirmą kartą atsirado Antiochijoje. [7] Viduramžiais miestas susitraukė iki santykinai nereikšmingo dėl karų, pasikartojančių žemės drebėjimų ir prekybinių kelių pasikeitimo. Graikijos stačiatikių Antiochijos patriarchatas vis dar vartoja miesto pavadinimą. Miestas laikomas šventu musulmonų piligrimams, lankantiems Habib-i Nadžaro mečetę, kurioje yra dailidės Habibo kapas, minimas Korano suroje Jā-Sīn . Žymūs antiochiečiai
Šaltiniai
|
||||||||||||||
