|
Bisau Gvinėja
Bisau Gvinėjos Respublika (Bisau Gvinėja) – valstybė Vakarų Afrikoje. Ribojasi su Senegalu šiaurėje, Gvinėja rytuose ir pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose. Istorija
Visa Bisau Gvinėjos teritorija priklauso istoriniam Senegambijos regionui, kur vyrauja Atlanto grupės kalbos. XIII a. didžiąją jo dalį prisijungė Malio imperija. Jai valdant, į kraštą migravo mandingų gentys, formavosi atskiras jų subetnosas mandinkai. Imperijoje Bisau Gvinėjos teritorija kartu pietų Senegalu ir Gambija buvo administruojama kaip atskiras vienetas. Todėl XVI a. yrant imperijai, jame susikūrė nepriklausoma valstybė Kaabu su sostine Kansaloje. XV a. kraštą pasiekė portugalai, kurie užmezgė prekybinius ryšius su pajūrio tautomis. Čia pastatytos portugalų tvirtovės Bisau ir Kašeu. Nepaisant to, kad tai buvo vienos pirmųjų portugalų gyvenviečių Afrikoje, krašto kolonizacija nebuvo sėkminga. Vietos afrikiečiai valdovai, nors ir vykdė pelningą prekybą su portugalais, neleido jų skverbimosi į kraštą, o bendravimas su jais vyko tik jų tvirtovėse. Portugalai kraštą ėmė vadinti Portugalijos Gvinėja ir jam taip pat priskyrė pajūrį dabartiniame pietų Senegale. XIX a. Kaabu kontroliuojamose teritorijose stiprėjo fulbių džihadas. Futa Toro fulbiai ne kartą nusiaubė valstybę. Vėliau interesus į regioną išreiškė kita teokratinė fulbių valstybė – Futa Džalonas, siekusi hegemonijos Senegambijoje. 1866 m. Futa Džalono karvedys Alfa Jaja, suvienijęs pajėgas su Tukulero Umar Taliu, apsiautė Kaabu sostinę. 1867 m. Kaabu valdovas Dianke Walli susprogdino Kansalą kartu su jos gyventojais. Tai pabaigė Kaabu valstybės egzistavimą, o regioną užvaldė Futa Džalonas. Keitėsi etninė regiono sudėtis, ir vietoj mandinkų čia įsigalėjo fulbiai. Tuo pat metu pajūryje hegemoniją plėtė portugalai, kurie susidūrė su kitų kolonijinių valstybių interesais. 1870 m. jie išlaikė kontrolę Bolamoje, į kurią pretendavo britai, tačiau 1885 m. neteko šiaurinių teritorijų, kurios perėjo Prancūzijos Vakarų Afrikai. Portugalai skverbėsi į krašto gilumą, kur palaužė vietos genčių pasipriešinimą ir galiausiai suformavo dabartines teritorijas. Siekdami kelti krašto ūkį, jie vystė žemės riešutų auginimą. Iš pradžių kolonija vystėsi sparčiai, tačiau po II pasaulinio karo prasidėjo stagnacija. Visoje Afrikoje prasidėjus dekolonizacijai, 1956 m. vietos lyderis Amílcar Cabral įkūrė PAIGC, siekusią šalies nepriklausomybės. Nors 1960 m. aplinkinės šalys tapo nepriklausomos, Portugalija vengė paleisti savo kolonijas. Remiama kaimynių, PAIGC vykdė partizaninį karą, kuris buvo vienas iš aršiausių kolonijinių karų, kuriuos Portugalija kovojo Afrikoje. 1974 m. Bisau Gvinėja iškovojo nepriklausomybę, jos pirmuoju prezidentu tapo Luís Cabral. Šalyje nepasiektas stabilumas. Iš pradžių vyko susidorojimai su pro-portugališkai nusiteikusiais gyventojais. 1980 m. valdžią paėmė João Bernardo "Nino" Vieira, kuris viešpatavo kaip vienvaldis. Pirmieji demokratiniai rinkiamai įvyko 1994 m., tačiau 1998 m. kilo Bisau Gvinėjos pilietinis karas, kurio metu Vieira nuverstas. 2005 m. jam pavyko grįžti į valdžią per demokratiškai organizuotus rinkimus, bet 2009 m. prezidentas nužudytas. Politinė sistemaBisau Gvinėja yra pusiau prezidentinė respublika. Šalies vadovas yra prezidentas, o vyriausybės vadovas – prezidento skiriamas ministras pirmininkas. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso 102 vietų parlamentui, kurio nariai renkami visuotiniuose rinkimuose kas ketverius metus. Pagal 2012 m. Demokratijos indeksą, Bisau Gvinėja priskiriama „autoritarinių režimų“ kategorijai.[2] Administracinis suskirstymas Bisau Gvinėja suskirstyta į 8 regionus: Geografija.jpg) Bisau Gvinėja yra nedidelė valstybė Vakarų Afrikoje. Apie trečdalį paviršiaus užima pelkėtos lygumos, ypač pelkėta ir raižyta yra vandenyno pakrantė. Ten gausu įlankų, estuarijų, veši mangrovių brūzgynai. ~10 % šalies ploto laikotarpiškai užlieja potvynių vanduo. Rytuose paviršius kyla į aukštumas (Futa Džalono plynaukštės vakarinės prieigos, aukštis 200–300 m). Aukščiausia vieta (~300 m) yra bevardis taškas šiaurės rytiniame Bisau Gvinėjos kampe. Šaliai priklauso žemų, pelkėtų salų grupė – Bižagošo salos – bei keletas atskirų salų šalia krantų (Pesišė, Žeta, Majas). Upės trumpos ir vandeningos, teka link Atlanto vandenyno; didžiausios – Korubalas, Žeba, Kašeu, Mansoa. KlimatasŠalies klimatas svyruoja tarp subekvatorinio savanų ir subekvatorinio musoninio. Vidutinė metinė oro temperatūra 26,3 °C. Vidutinė sausio temperatūra 25 °C, liepos 27 °C. Per metus iškrinta 1200–1500 mm kritulių, pakrantėje – 2000-3000 mm. Lietingasis laikotarpis būna birželio-lapkričio mėnesiais, pučiant pietvakarių vėjams. Žiemą būna sausra, pučia harmatanas.
GamtaBūdingos savanos, pakrantėse veši mangrovės ir drėgnieji atogrąžų miškai. Įsteigti 5 nacionaliniai parkai. Yra apie 110 žinduolių, 380 paukščių rūšių. Veisiasi buivolai, gazelės, leopardai, hienos, karpočiai, beždžionės, krokodilai, gyvatės, iš paukščių – pelikanai, flamingai. Miškai šalyje užima apie 70 % visos teritorijos ploto.[4] EkonomikaBisau Gvinėja yra viena iš neturtingiausių šalių pasaulyje. Žemės ūkis užima daugiausia žmonių. Auginami ryžiai, kukurūzai, pupelės, manijokai, medvilnė. Pagrindiniai pelno produktai yra anakardžių riešutai, žuvis, jūros produktai, riešutai, palmių branduoliai, mediena. Kasami boksitai, fosfatai, taip pat yra neeksploatuojamų naftos telkinių. Pramonė dažniausiai apsiriboja žemės ūkio produktų apdorojimu. Žemės ūkis ekstensyvus, jame dirba 83 % ekonomiškai aktyvių gyventojų (1999 m.). Vyrauja smulkūs ūkiai, lydiminė žemdirbystė. Ariamoji žemė užima 11 %, ganyklos – 38 % šalies teritorijos. 2000 m. Bisau veikė Portugalijos kapitalo investicinis bankas bei 2 privatūs komerciniai bankai. 1997 m. Bisau Gvinėjos pesą (peso) pakeitė Tarptautinės Afrikos finansinės sandraugos frankas, lygus 100 santimų. Bisau Gvinėja pasižymi kaip kokaino kontrabandos šalis. Demografija
Bisau Gvinėja yra etniškai marga valstybė ir joje yra daug skirtingų kalbų, papročių bei socialinių struktūrų. Šalyje priskaičiuojama keliolika etninių grupių, kurių dauguma kalba Atlanto grupės kalbomis. Didžiausios jų yra fulbiai (20%, paplitę rytinėje šalies dalyje), ir pajūrio tautos, paplitę vakarinėje šalies dalyje: balantai (30%), mandžakai (14%), papeliai (7%), džolai, bajotai, kobianai, mankanjai, biafadai, bižogai, mansoankai, nalu. Šalies šiaurėje gyvena viena mandžių kalbų kalbantys mandinkai (13%). Oficiali šalies kalba yra portugalų, bet ja kalba tik 14 % Bisau Gvinėjos gyventojų. 44 % kalba portugalų kalbos pagrindu susidariusia kreolų kalba, o likę – įvairiomis gimtosiomis afrikinėmis kalbomis. Mokyklose taip pat yra mokoma prancūzų kalba, nes Bisau Gvinėja yra apsupta prancūziškai kalbančių šalių. Pasak 2003 m. apskaičiavimų, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas yra 42,4 % (vyrų – 58,1 %, moterų – 27,4 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo šalyje yra 47,9 metų (vyrų – 46,07 m., moterų – 49,79 m.).[5] Gyventojų amžiaus struktūra:[5]
AIDS paplitimas tarp suaugusiųjų: 1,8 %. Mirčių nuo AIDS per metus: 1 100 (2007 m. apsk.)[5] Kultūra Bisau Gvinėjai būdinga Vakarų Afrikos kultūra, paveikta portugališkosios bei islamiškosios kultūrų įtakų. Kaimuose ir priemiesčiuose nuo seno statomos apskritos belangės molinės trobelės, dengtos šiaudais. Sostinėje Bisau po II pasaulinio karo (ypač XX a. pab.) pastatyta modernių 2-3 aukštų funkcionalistinių pastatų. Iš dailiųjų amatų svarbiausias yra medžio drožyba: iš brangmedžio (jo apdirbimas yra viena pagrindinių šalies pramonės šakų) drožiamos apeigines ir suvenyrinės kaukės, smulkios skulptūrėlės. Taip pat pinami geometrinių raštų dembliai, indigu ir kitais gamtiniais dažais marginami medvilniniai audiniai, skobiami ir puošiami moliūginiai indai[6]. Bisau Gvinėjos muzika ritmiška, plačiai naudojami kalabašo būgnai. Ypač populiari daugiaritmė muzika gumbe, angolietiška pop muzika kizomba. Kaimuose atliekama vietinių tautų apeiginė, šventinė muzika. Žymiausias šalies režisierius – Flora Gomes, sukūręs pirmą vaidybinį filmą Bisau Gvinėjoje. Rašytojai – Amílcar Cabral, Abdulai Silá. Populiariausias sportas yra futbolas, tačiau šalies rinktinė didesnių pasiekimų nėra pasiekusi. Nuo 1996 m. šalies atletai (bėgikai, imtynininkai) dalyvauja vasaros olimpinėse žaidynėse, bet medalių nėra iškovoję. Kita informacija
Šaltiniai
Nuorodos
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
