Solidarumas

Kitos reikšmės – Solidarumas (reikšmės).

Solidarumas (lenk. Solidarność, Niezależny Samorządny Związek Zawodowy „Solidarność” – Nepriklausoma savivaldi profesinė sąjunga „Solidarumas“) – lenkų nepriklausomų profesinių sąjungų susivienijimas, susikūręs vykstant masinių streikų judėjimui 1980 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Įkurtas Lenino vardo laivų statykloje Gdanske. Oficialiai legalizuotas 1980 m. lapkričio 10 d. Uždraustas 1982 m. sausį. Nuo 1981 m. gruodžio iki 1986 m. gegužės veikė pogrindyje. Oficialiai legalizuotas 1989 m. balandžio 17 d.

Tai buvo masinis socialinis judėjimas, turėjęs antitotalitarinę, antikomunistinę kryptį. Solidarumas sudėtis buvo gana marga - nuo darbininkų iki intelektualų. Jis jungė labai skirtingas politines sroves - nuo katalikiškų konservatorių ir dešiniųjų liberalų iki ultrakairiųjų socialistų ir anarchistų. Davė pradžią visuomeniniams, vėliau – ir politiniams judėjimams, pakeitusiems politinę santvarką 1989 m. Šiuo metu tai viena iš Lenkijos profesinių sąjungų. "Solidarumo" kūrėju ir istoriniu lyderiu yra Lechas Valensa.

Komunistinio režimo įvedimas Lenkijoje buvo sutiktas griežtu didžiosios dalies visuomenės pasipriešinimu. Antikomunistinis karinis pasipriešinimas prasidėjo 1944 m., aktyviai vyko 1945-1947 m. ir tęsėsi iki penktojo dešimtmečio pabaigos - šeštojo dešimtmečio pradžios ir baigėsi tik 1957 m., kai prie Lomžos buvo apsuptas ir sunaikintas paskutinis sukilėlių būrys.^[1] Šioje kovoje dalyvavo dalis buvusių Armijos Krajovos ir Nacionalinių karinių pajėgų karių, tapusių įvairių pogrindinių organizacijų nariais, lenkų antikomunistinių partijų (nuo katalikų konservatorių iki socialistų) ir profesinių sąjungų aktyvistai, prieš kolektyvizaciją ir ateistinę politiką protestavę valstiečiai.

Pirmas rimčiausių darbuotojų protestų vyko 1956 m. birželio mėn. Poznanėje. Darbuotojai kėlė socialinius ir politinius reikalavimus. Tačiau šie protestai buvo nuslopinti bei buvo išrinkta nauja valdžia. Władysław Gomułka tapo Lenkijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Lenkai vilėsi, kad jis pakeis sunkią ekonominę ir politinę padėtį šalyje. Tačiau Lenkijos ekonomika silpnėjo dėl priverstinio žaliavų eksporto į Tarybų Sąjungą bei didelių valstybinių išlaidų ginkluotei ir specialiosioms tarnyboms išlaikyti.^[2]

1970 m. gruodžio mėn. drastiškai pakilo maisto produktų kainos. Prasidėjo streikų ir protestų banga, kuri buvo policijos nuslopinta. Władysław Gomułka buvo nuverstas dėl šių streikų ir jo vietą užėmė Edward Gierek, kuris daug dėmesio skyrė ekonominiam šalies vystymuisi bei paėmė didelias paskolas Vakarų Europoje. Lenkijos ekonomika pradėjo greitai augti. Tačiau netrukus ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes komunistinės ekonomikos neefektyvumas didino šalies paskolą. 1976 m. birželio mėn. prasidėjo streikai ir protestai. Ginti darbuotojus buvo įkurtas Darbininkų gynybos komitetas (lenk. Komitet Obrony Robotników (KOR)).^[3]

1979 m. birželį popiežius Jonas Paulius II atvyko į Lenkiją. Jo vizitas pakėlė lenkų dvasią, o komunistinė valdžia užleido savo vietą viešajame gyvenime religijai. Pirmą kartą per Lenkijos televiziją buvo transliuojamos katalikų mišios, o Pergalės aikštėje Varšuvoje buvo pastatytas didelis simbolinis kryžius.^[4] Tomis dienomis Bažnyčia įgijo milžinišką autoritetą. Be to, žmonės pamatė, kad valdančioji partija yra susikompromitavusi ir negali užtikrinti žmonėms norimo gyvenimo lygio.^[5] Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lenkiją metu lenkai suprato, kad negali daugiau paklusti komunistinei valdžiai.

1980 m. liepos mėn. Lenkijoje vėl prasidėjo streikai dėl maisto produktų stygiaus, augančios infliacijos bei nepasitenkinimo komunistine valdžia. Liepos mėn. Liublino visuotiniame streike dalyvavo 150 gamyklų ir 50 tūkstančių žmonių. Dėl streiko sustojo miesto susisiekimo sistema – geležinkeliai. Liepos 11 d. komunistinė valdžia nusileido ir pasirašė susitarimą su streikų komitetais. Streikininkams buvo garantuotas saugumas, socialinės nuolaidos bei buvo pažadėta surengti naujus rinkimus į gamyklų tarybas.^[6]

Kaip ir anksčiau valdžia stengėsi nuraminti streikininkus, todėl įvėdė naujas kainas bei pakėlė atlyginimą.

1980 m. rugpjūčio 14 d. prasidėjo streikas Gdansko laivų statykloje, nes Anna Walentynowicz buvo atleista iš darbo. 1978 m. Anna Walentynowicz buvo tarp Laisvųjų profesinių sąjungų (lenk. Wolne Związki Zawodowe – WZZ) organizatorių. Streiką organizavo Bogdan Borusewicz kartu su trimis laivų gamyklos darbininkais ir Lechu Wałęsa, kuris irgi buvo atleistas iš darbo. Kitą dieną prie Gdansko laivų statyklos streiko prisijungė kitos laivų gamyklos, uostai ir kitos miesto gamyklos.^[7]

Rugpjūčio 16 d. tarp valdžios ir streikininkų buvo pasiektas kompromisas, nes valdžia sutiko pakelti altyginimus ir pažadėjo išduoti „priedą“ laivų gamyklos darbininkams. Streikininkų tikslai buvo pasiekti ir streikas galėjo pasibaigti, tačiau spaudžiant mažesniųjų gamyklų atstovams, Gdansko laivų statyklos streikininkai nusprendė pasilikti ir paskelbė solidarumo streiką.^[8] Rugpjūčio vidury paasiškėjo, kad Gdansko Lenino laivų statyklos streiko komitetas atsisakė susitarimo, kuris teinkintų tik jų atstovaujamus interesus.^[9] Tai parodė, kad Lenkijos darbuotojai susivienijo prieš valdžią. Apie įvykius daugiau buvo galima sužinoti tik iš užsienio žiniasklaidos, nes Lenkijoje žiniasklaida buvo cenzūruojama.^[10]

Naktį iš rugpjūčio 16 į 17 buvo įsteigtas Tarpcechinis streiko komitetas (lenk. Międzyzakładowy Komitet Strajkowy – MKS). Šis komitetas parengė 21 postulato sąrašą, kuriame buvo išdėstyti streikininkų reikalavimai. Svarbiausi politiniai reikalavimai: teisė įkurti nuo partijos nepriklausančias profsąjungas, streiko teisės garantavimas, žodžio laisvė, politinių kalinių išlaisvinimas.^[11] 21 postulatas buvo įtrauktas į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.^[12]

Rugpjūčio 18 d. Ščecine prasidėjo visuotinis streikas. Prie Gdansko Tarpcechinio streiko komiteto prisijungdavo nauji cechai. Rugpjūčio pabaigoje streikų banga apėmė Aukštutinę Sileziją. Į Gdansko Lenino laivų statyklą važiavo daug žmonių, remiančių protestą. Tarp jų buvo daug žurnalistų, menininkų (irgi iš užsienio) bei opoziciškai nusiteikusi intelektualų, kurie organizavo ekspertų komisiją, kurios nariais buvo tokios asmenybės kaip Tadeusz Mazowiecki ir Bronisław Geremek.^[13]

Lenkijoje augo bendrumo jausmas, streikai buvo vykdomi solidariai. Gdansko Lenino laivų statyklą supo minia žmonių, kurie palaikė streikininkus bei buvo jų saugumo garantu. Tai įkvėpė menininką Jerzy Janiszewskį sukurti „Solidarumo“ ženklą, kuris dabar yra atpažįstamas visame pasaulyje.^[14]

Rugpjūčio 23 d. susitiko valdžios atstovai ir Gdansko laivų statyklos darbininkai. Komunistinė valdžia nutarė priimti streikininkų postulatus, nes bijojo streikų plėtros.^[15] Rugpjūčio 30 d. toks susitarimas buvo pasirašytas Ščecine, o rugpjūčio 31 d. vyriausybė pasirašė sutartį su streikuojančiais Gdansko laivų statyklos darbininkais, kuriems vadovavo Lech Wałęsa.^[16] Po trijų dienų susitarimas buvo pasirašytas su kalnakasiais Jastžembe.

Po sutarčių pasirašymo Lenkijos darbininkai gavo daugiau politinių teisių bei „Solidarumo“ judėjimas įrodė, kad pasipriešinimas komunistiniame bloke yra įmanomas. Tačiau 1981 m. „Solidarumas“ turėjo pasitraukti į pogrindį, nes Lenkijoje buvo paskelbta karo padėtis.

1989 m. „Solidarumas“ vaidino pagrindinį vaidmenį derybose dėl taikaus komunistinio režimo likvidavimo.^[17]

1981 m. gruodžio 13 d. vidurnaktį Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis. Kitą dieną ryte, valstybinėje televizijoje Wojciech Jaruzelski paskelbė karo padėtį bei pranešė apie Nacionalinio gelbėjimo karo tarybos įkūrimą. Solidarumas buvo uždraustas. Prasidėję streikai buvo brutaliai numalšinti. Vidaus reikalų ministerija leido naudoti ginklus ir todėl protestų metu šachtoje „Wujek“ Katovicuose buvo nušauti 9 angliakasiai, o 21 buvo sužeistas. Kitą dieną Gdanske protestų metu žuvo vienas žmogus, o du buvo sužeisti.^[18]

Žmonės galėjo išreikšti savo protestą prieš komunistinę valdžią tik religinių apeigų metu. Nuo 1980 m. rugpjūčio mėn. kunigas Jerzy Popiełuszko, kuris buvo susijęs su Solidarumu, vedė Varšuvoje mišias už Tėvynę, kuriose atvirai kritikavo komunistinę valdžią.^[19]

1982 m. balandžio 22 d. buvo įkurta pogrindinio Solidarumo Laikinoji koordinacinė komisija. Solidarumas pasitraukė į pogrindinę veiklą. Karo padėties metu Solidarumui pasisekė organizuoti kelius protestus bei kitokias pasipriešinimo akcijas.

Pagrindinis straipsnis – Apskritasis stalas (Lenkija).

1988 m. Lenkijos ekonomikos būklė vėl pablogėjo. Lenkijoje prasidėjo hiperinfliacija dėl ekonominų sankcijų ir reformų trūkumo. Lenkijos ekonomika buvo nekonkurencinga, o parduotuvėse trūko prekių. Reformos, kurių ėmėsi komunistinė valdžia, buvo paviršutiniškos bei augo valstybės užsienio skolos palūkanos. 1988 m. balandžio 25 d. prasidėjo streikai ir protestai Bydgoščiuje ir Inowrocławe, prie kurių vėliau prisijungė Krokuvos ir Gdansko darbininkai. Gegužės pradžioje streikai buvo nuraminti, tačiau jau rugpjūčio 15 d. streikai prasidėjo iš naujo. Juos pradėjo kalnakasiai iš Jastšembo Zdrujaus. Rugpjūčio 22 d. streikas prasidėjo Gdansko laivų statykloje, prie kurio prisijungė visos Gdansko statyklos. Komunistinė valdžia buvo priversta pradėti derybas. Vidaus reikalų ministras Czesław Kiszczak pasiūlė pradėti derybas ir susitiko su Lechu Wałęsa. Kitą dieną po susitikimo streikai baigėsi.

1989 m. sausio 27 d. Czesławo Kiszczako ir Lecho Wałęsos susitikimo metu buvo susitarta dėl Apskritojo stalo derybų bei dėl komandos žmonių, kurie šiose derybose dalyvaus. Iš viso buvo atrinkta 56 atstovų, iš kurių 20 buvo susiję su Solidarumu, 6 su Lenkijos profesinių sąjungų aljansu, 14 su Lenkijos jungtine darbininkų partija, turėjo dalyvauti 14 „nepriklausomų autoritetų“ bei du dvasininkai.^[20]

Vasario 6 d. komunistinė valdžia ir opozicija pradėjo Apskritojo stalo derybas, kurios tęsėsi iki balandžio 5 d. Derybų metu buvo nutarta pakartotinai legalizuoti Solidarumą bei birželio 4 d. organizuoti iš dalies laisvus rinkimus, kuriuose galėtų dalyvauti Solidarumo kandidatai.^[21]

• Lech Wałęsa – nuo 1981 m. iki 1990 m. gruodžio 12 d.
• Marian Krzaklewski – nuo 1991 m. vasario 23 d. iki 2002 m. rugsėjo 27 d.
• Janusz Śniadek – nuo 2002 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. spalio 21 d.
• Piotr Duda – nuo 2010 m. spalio 21 d.

• 1956 m. birželis – Poznanėje prasideda streikai ir demonstracijos, kurie buvo kruvinai numalšinti kariuomenės ir policijos.
• 1962 m. kovo 20 d. – Seimas priėmė įstatymą, kuris sugriežtino viešųjų susirinkimų kontrolę.
• 1968 m. kovas – Studentų streikai Varšuvoje, Lodzėje, Torunėje, Vroclave, Krokuvoje.
• 1970 m. gruodžio 14–17 d. – Darbininkų streikai Gdanske, Gdynėje ir Ščecine dėl didelio kainų pakėlimo.
• 1971 m. gegužės 1 d. – Manifestacijos Gdanske ir Gdynėje.
• 1976 m. birželio 24 d. – Streikai Radome, Ursuse, Plocke dėl kainų pakėlimo.
• 1976 m. rugsėjo 29 d. – Įkurtas Darbininkų gynybos komitetas.
• 1977 m. kovo 25 d. – Įkurtas Žmogaus ir piliečio teisių apsaugos judėjimas.
• 1978 m. balandžio 28 d. – Įkurtas Pajūrio laisvųjų profesinių sąjungų steigimo komitetas.
• 1979 m. gegužės 30 d. – Darbininkų gynybos komiteto pareiškimas dėl „dramatiškos ekonominės, socialinės ir moralinės padėties Lenkijoje“.
• 1979 m. birželio 2–10 d. – Pirmoji popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminė kelionė į Lenkiją.
• 1980 m. rugpjūčio 14 d. – Prasideda streikas Gdansko laivų statykloje. Pagrindiniai streikuojančių reikalavimai: grąžinti į darbą Anną Walentynowicz ir Lechą Wałęsą – atleistus valstybės nepripažįstamų laisvų profesinių sąjungų veikėjus, pastatyti paminklą 1970 m. gruodžio protesto metu žuvusiems laivų statyklos darbuotojams, pakelti darbo užmokestį.
• 1980 m. rugpjūčio 15 d. – Prie streikininkų prisijungia kitos laivų statyklos, uostai, gamyklos ir Trimiesčio transportas.
• 1980 m. rugpjūčio 16 d. – 21 streikuojančių gamyklų atstovai įkuria Tarpcechinį streiko komitetą (lenk. Międzyzakładowy Komitet Strajkowy – MKS), kuriam vadovauja Lech Wałęsa.
• 1980 m. rugpjūčio 31 d. – Susitarimo tarp valdžios ir streikininkų pasirašymas. Šis susitarimas užbaigė streiką, darbuotojams buvo garantuotos poltinės ir socialinės teisės. Tarp jų – leidimas įkurti nepriklausomas profesines sąjungas.
• 1980 m. rugsėjo 17 d. – Nuspręsta įkurti vieną visoje šalyje nepriklausomą profesinę sąjungą „Solidarumas“.
• 1981 m. balandžio 1 d. – rugpjūčio 1 d. – Įvesti nauji mėsos ir jos gaminių, saldumynų, kavos, riebalų, cigarečių, skalbimo miltelių pardavimo apribojimai.
• 1981 m. liepos 30 d. – Lodzėje ir kituose miestuose vyksta bado eitynės.
• 1981 m. rugpjūčio 3 d. – Varšuvoje vyksta viešojo transporto autobusų vairuotojų demonstracija.
• 1981 m. rugsėjo 5–10 d. – Gdanske vyksta „Solidarumo“ delegatų suvažiavimas (I turas), kuriuo metu buvo priimtas „Kreipimasis į Rytų Europos darbo žmones“.
• 1981 m. rugsėjo 18 d. – Maskva reikalauja apriboti „Solidarumo“ antitarybinę propagandą.
• 1981 m. rugsėjo 26 d.– spalio 7 d. – Vyksta „Solidarumo“ suvažiavimas (II turas), kuriuo metu Lech Wałęsa buvo išrinktas „Solidarumo“ pirmininku.
• 1981 m. gruodžio 13 d. – Lenkijoje įvesta karo padėtis. Areštuota beveik 10 tūkst. „Solidarumo“ veikėjų. Nebeveikia telefono ryšys, nutraukiamos radijo ir TV programų transliacijos. Apribojamos pagrindinės žmogaus teisės, tokios kaip, žodžio ir spaudos laisvės, korespondencijos paslapties, draugijų ir susibūrimų. Prasideda streikai, tačiau jie buvo brutaliai numalšinti.

• 1982 m. balandžio 22 d. – Įkurta pogrindinio „Solidarumo“ Laikinoji koordinacinė komisija.
• 1983 m. birželio 16–23 d. – Antra popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminė kelionė į Lenkiją.
• 1983 m. gegužės 5 d. – Lechui Wałęsai skirta Nobelio premija.
• 1983 m. liepos 22 d. – Karinė padėtis buvo atšaukta. Paskelbta dalinė amnestija.
• 1987 m. birželio 8–14 d. – Trečia popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminė kelionė į Lenkiją.
• 1988 m. balandis–rugpjūtis – Visoje šalyje prasidėjo streikai.
• 1988 m. lapkričio 11 d. – Lenkijoje vyksta demonstracijos už nepriklausomybę bei komunistinės valdžios pabaigą.
• 1989 m. vasario 6 d. – Apskritojo stalo derybų pradžia. Derybos vyksta tarp Lenkijos Liaudies Respublikos valdžios ir opoziciškai nusiteikusių „Solidarumo“ atstovų.
• 1989 m. balandžio 5 d. – Buvo pasiektas susitarimas, kuris nulėmė taikių permainų Lenkijoje pradžią.
• 1989 m. birželio 4 d. – Iš dalies laisvi parlamento rinkimai, kuriuose nugalėjo „Solidarumas“.
• 1989 m. rugpjūčio 24 d. –Lenkijos premjeru išrenktas Tadeusz Mazowiecki.
• 1989 m. gruodžio 29 d. – Seimas pakeitė Konstituciją bei sugrąžino valstybės pavadinimą Lenkijos Respublika.^[22]

Vikiteka: Solidarumas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė
• http://lzinios.lt/lzinios/print.php?idas=122935^{[neveikianti nuoroda]}