|
FinizmasFinizmas – iš finų kalbų perimtas žodis, sintaksės ypatybės ir kt. ne finų kalbose. Finizmų pasitaiko indoeuropietiškose slavų, germanų ir baltų kalbose, taip pat finų kalboms giminingose ugrų kalbose bei geografiškai arčiau esančiose tiurkų kalbose (pvz., čiuvašų, totorių). Į lietuvių kalbą yra galimai patekęs vienas kitas spėtinas finizmas. Tarp tokių galimų kandidatų neretai įvardijami asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, kìras, laĩvas, seliavà, šãmas, lopšỹs, sóra.[1][2] Latvių kalboje, anot M. Rudzytės, yra iki 500 finizmų.[3] Iš dažnesnių minėtini: allaž 'dažniausiai, visada', kaija 'kiras', kukainis 'vabzdys', ķepa 'letena', launags 'pavakariai', liedags 'paplūdimys', loms 'sugautos žuvys, valkšna', maksa 'mokestis', nūja 'lazda', puika 'berniukas', puķe 'gėlė', sēne 'grybas', tērauds 'plienas', vajag 'reikia'. Rusų kalboje vartojamų finizmų pavyzdžiai: пахта[4] (pachta) 'virš vandens pakibusi uola', сельга (sel’ga) 'akmenuotas kalvynas', sen. rus. коломище (kolomišče) 'kapinės', камбала (kambala) 'plekšnė', морж (morž) 'vėplys', кумжа (kumža) 'rudasis upėtakis', мымра (mymra) 'paniurėlė; nepatraukli moteris', пельмень (pel’men') 'koldūnas'.[5][6] Keletas švedų kalbos finizmų: šnek. kola 'mirti', mink 'audinė', pjäxa 'slidinėjimo batas', pojke 'berniukas; vaikinas', ria 'jauja'.[7] Išnašos
|
