|
Lietuvių kalba
Lietuvių kalba – iš baltų prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri Lietuvoje yra valstybinė, o Europos Sąjungoje – viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupei. Pirmieji lietuvių kalbos rašytiniai paminklai atsirado vėlokai, apie XVI a., tačiau net dabartinė lietuvių kalba pasižymi dideliu archajiškumu (ypač vardažodžių linksniavimo srityje).[3] Fonetiškai ir morfologiškai konservatyvi lietuvių kalba žymiai artimesnė baltų prokalbei negu naujoviškesnė latvių kalba.[4] Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių, lietuvių kalba yra vienintelė gyvoji kalba, kurią galima paaiškinti tiesiogiai remiantis bendrųjų indoeuropietiškųjų formulių sistema.[5][6] Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, iš visų lietuvių kalbos šnektų ji senoviškiausia.[7] Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant ir vartojamas tik skoliniuose). Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros, skiriamas balsių ilgumas. Kirtis – laisvas, tariamos priegaidės, tačiau rašte kirtis ir priegaidės paprastai nežymimi. Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro veldiniai, tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai. Kalba užrašoma papildyta lotynų abėcėle, vartojamos 32 raidės. PavadinimasSavivardis lietùvių kalbà suprastinas kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietùviškas liežùvis (vertinys iš rus. литовский язык arba lenk. język litewski; lietuvių kalboje liežùvis nuo seno reiškė tik anatominį organą). Savo ruožtu lietùvis reiškia 'Lietuvos gyventojas'. Žodis Lietuvà kilęs iš baltų prokalbės *leituṷā, kuris anksčiau buvo gretinamas su lot. lītus 'krantas',[8][9] tačiau semantiškai ši etimologija silpna – istorinė Lietuva nesiekė pakrantės.[10] A. Šachmatovas žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. air. Letha, val. Llydaw < *pḷtau̯-) ir darė prielaidą, kad baltai šį pavadinimą bus perėmę iš venetų,[11] bet kiti mokslininkai šios hipotezės nepalaikė.[8][10] J. Otrembskis manė, kad pradžioje žodis *leituṷā priklausė ū kamienui – *leitūs – ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius – vietovę prie upės Vilnia), plg. liet. líeti. Šią upę J. Otrembskis manė buvus Nemuną.[12] K. Kuzavinio teigimu,[13][14] žodžio Lietuvà kilmė susijusi su vandenvardžiu Lietavà (suslavintai Lietáuka) – Neries intaku.[15] S. Karaliūnas iškėlė hipotezę,[16][17] kad žodis Lietuvà pirma reiškė karinį darinį ir šį žodį gretino su sen. isl. lið, sen. šved. lith, sen. fryz. lid ir vid. vok. ž. leide 'dieninis, palyda, būrys, kariuomenė'.[18] Kalbos geografijaArealas ir kalbos vartotojų skaičius,_mentioned_in_Chronik_des_Konstanzer_Konzils_by_Ulrich_von_Richental,_15th_century.jpg) Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse už Lietuvos ribų bei kitose šalyse:[19] šiaurės rytų Lenkijos regionuose (2011 m. 5 408 žmonės lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, 5 303 ją vartojo namuose),[20] Baltarusijoje (2009 m. duomenimis, iš 5 087 etninių lietuvių 1 597 lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją,[21] bet tik 277 ją vartoja namuose),[22] Rusijoje (31 295 kalbos vartotojų 2010 m.),[23] Ukrainoje (2001 m. duomenimis, 1932 iš 7 207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių),[24] Latvijoje (2011 m. 1 819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip gimtąją),[25] taip pat lietuviškai kalbama JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000 lietuvių kilmės amerikiečių),[26] Kanadoje (2011 m. 7 600 lietuvių, iš kurių 7 245 žmonėms lietuvių kalba – vienintelė gimtoji),[27] Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje. Bendrasis kalbos vartotojų skaičius – 3 001 430 žmonių (kitais duomenimis – apie 3,6 mln.);[28][1] 2011 m. Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji[29] ir 302 684 žmonėms buvo užsienio kalba.[30]  Nuo XV a. prasidėjo lenkų kalbos brovimasis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Lietuvių kalbos dirvoje formavosi dalis lenkų kalbos pakraščių tarmių, kai kurios šių tarmių ypatybės nulemtos lietuvių kalbos įtakos.[31] Lietuvių kalba JAV patyrė didelę anglų kalbos įtaką, daugiausia ji reiškiasi žodyne. Pavyzdžiui, vartojami tokie anglicizmai: divòrsas 'ištuoka' (< angl. divorce), ki̇̀sas 'bučinys' (< angl. kiss), kãras 'automobilis' (< angl. car). Dažni semantiniai vertiniai, pavyzdžiui, šaũkti 'skambinti' reikšme (plg. angl. to call) arba šal̃tis 'peršalimo' reikšme (plg. angl. cold). Taip pat Amerikos lietuvių kalboje vartojama daugybė slavizmų, kurie bendrinėje lietuvių kalboje jos gryninimo laikotarpiu buvo pašalinti. Fonetikoje dažniau vartojamos bendrinėje kalboje laikomos paribinėmis fonemos [h] ir [f], be to, esama priegaidžių pokyčių. Morfologijoje matyti pastangos suvienodinti esamojo laiko ir bendraties kamienus (pavyzdžiui, pir̃ka 'perka'), vengiama neveikiamosios rūšies formų, painiojami kietieji ir minkštieji veiksmažodžio kamienai.[32] Tarmės
Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių (tarmių pavadinimai kilę nuo žodžių áukštas ir žẽmas pagal tarmių atstovų gyvenamąsias vietoves Nemuno tėkmės atžvilgiu: aukštaičiai gyvena labiau Nemuno aukštupyje, o žemaičiai – žemupyje).[19] Aukštaičių tarmė dalijama į tris patarmes: vakarų, rytų ir pietų. Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmes: vakarų, šiaurės ir pietų.[33] Pagal bendrinės kalbos dvibalsio uo atitikmenis žodyje dúona pietų žemaičiai vadinami dū́nininkais, šiaurės žemaičiai – dóunininkais, vakarų žemaičiai – dónininkais.[34] Aukštaičių ir žemaičių tarminiai skirtumai susiję su senu gentiniu susiskaidymu, žemaičių tarmė patyrusi kuršių kalbos įtaką, be to, šiųdviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos ilga Žemaitijos nepriklausomybė nuo Lietuvos. Aukštaičių tarmė senoviškesnė, žemaičių tarmėje daugiau naujovių ir, beje, kai kuriomis ypatybėmis žemaičių tarmė priartėja prie latvių kalbos.[35] Mažojoje Lietuvoje buvo vartojamos vakarų aukštaičiams kauniškiams artimos šnektos.[36] Lietuvių kalbos salose yra arba buvo kalbama rytų (Apsas, Gervėčiai, Lazūnai, Ciskodas), vakarų (Zietela) ir pietų (Punskas, Seinai, Suvalkai, Varenavas, Rodūnia) aukštaičių patarmėmis.[37] Dabartinė bendrinė lietuvių kalba grindžiama vakarų aukštaičių kauniškių šnekta.[38] Rašyba,_words_(tepridau%C5%BEia,_ubagyst%C4%97).jpg)  Lietuvių kalbai užrašyti nuo XVI a. vartojama šiek tiek papildyta lotynų abėcėlė. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Priešinantis šiam draudimui lietuviška spauda lotynų abėcėle knygnešių buvo gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir kt.). Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Spaudos lotynų abėcėle draudimas galiojo iki 1904 m.[40] Dabartinė abėcėlė grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios papildytos diakritiniais ženklais. q, w, x į abėcėlę neįeina.[38] Raidės f, h (ir junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas, šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m. kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż). u ilgoji imta žymėti kaip ū, o i ilgoji – kaip y.[41]
Priebalsių palatalizacija (minkštinimas) prieš priešakinės eilės balsius (pvz., e, ė, i) niekaip papildomai nežymima, prieš užpakalinės eilės balsius (pvz., a, o, u) palatalizacija žymima raide i, pavyzdžiui, čià [t͡ʃʲɛ].[42] Raidžių dažnumas devyniuose didelės apimties bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose:[43]  Istorija Plotas, kuriame gausu baltiškų vandenvardžių Plotas, kur baltiškų vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini       Drauge su latvių, prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis, lietuvių kalba kilusi iš baltų prokalbės. Anksčiau lietuvių kalba buvo šnekama žymiai didesnėje teritorijoje negu dabar. Dar XIV–XVI a. lietuvių kalbos plotas sudarė daugiau kaip 100 000 km² (dabartinis Lietuvos plotas yra 65 300 km²), o Abaliankos (Obolės) aukštupyje įsikūrę Obolcai ir Orša buvo tolimiausia lietuvių kalbos sala, nuo to meto lietuvių kalbos masyvo nutolusi daugiau kaip per 200 km.[46][47] Lietuvių ir latvių kalbos ėmė skirtis apytiksliai I amžiuje, o V–VII amžiuose šiedvi kalbos galutinai atsiskyrė.[48][49] Manoma, kad maždaug XIII–XIV amžiuje susiformavo lietuvių kalbos pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios vėliau savo ruožtu skilo į patarmes ir šnektas. Palyginti su baltų prokalbe, lietuvių kalbos fonetika ir fonologija pakito nežymiai.[50] Svarbiausios yra šios naujovės:[51][52]
Bendrinės lietuvių kalbos istorija skirstoma į šiuos laikotarpius:[54][55][56][57][58]
Anksčiausias lietuvių kalbos rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams, tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka paskutiniame Strasbūre išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Tekstas pasižymi rytų aukštaičių vilniškių šnektos ypatybėmis ir tikriausiai yra nurašytas nuo senesnio originalo.[59]  Knygų leidyba pradėta 1547 m. išspausdinus Martyno Mažvydo katekizmą,[60] parašytą pietų žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų aukštaičių patarmės ypatybių.[61][62] Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis – elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą paties sukurtų gramatikos terminų.[63] Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išleista knyga – tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išspausdintas 1595 m. Vilniuje.[64] M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių patarmės Kėdainių apylinkių šnektomis. M. Daukšos katekizmas svarbus ir dėl to, kad tai – pirmasis kirčiuotasis lietuviškas tekstas.[62] 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos variantu (sostinės tarme),[61] jis buvo išleistas penkis kartus – tai Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“.[65] 1653 m. išleistas gramatikos vadovėlis – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“.[66] Laikantis Z. Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų (rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis šnektomis), vidurio (buvo grindžiama vakarų aukštaičių Kėdainių apylinkių šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios pagrindas – rytų aukštaičių vilniškių šnekta).[67] Pirmasis variantas buvo vartojamas Mažojoje Lietuvoje, antrasis ir trečiasis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M. Petkevičius, o rytų – K. Sirvydas ir J. Jaknavičius.[68] XVIII a. pradžioje lietuvių kalbos rytų raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje, tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas, nors su išlygomis išsilaikė iki XIX a. prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo,[69] ir tik Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba plėtojosi toliau. Prie raštų variantų nunykimo prisidėjo ir tai, kad buvo okupuota Abiejų Tautų Respublika.[62] Grožinės literatūros lietuvių kalba atsiradimas siejamas su Kristijono Donelaičio vardu, šis rašytojas gyveno Mažojoje Lietuvoje.[70] Didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui turėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos vadovas“ (vok. „Handbuch der litauische Sprache“, 1856–1857 m.), jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui, į lotynų, senosios graikų ir sanskrito.[71] Vėliau Dž. Nehru rašė, kad lietuvių kalba sanskritui artimesnė už kitas Europos kalbas.[72] Buvo pastebėti tikslūs lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių atitikmenys, pavyzdžiui, sūnùs, naktìs, pãdas.[73] 1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Lietuva buvo įtraukta į Rusijos imperiją, Lietuvoje buvo pradėtas rusinimas.[62] Prie lietuvių kalbos plėtotės tuo metu prisidėjo žemaičių tarme rašiusieji Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius.[62] 1864 m., po 1863 m. sukilimo, M. Muravjovas, Vilniaus gubernijos generalgubernatorius, įvedė spaudos lotynų abėcėle draudimą ir siekė įdiegti „graždanką“ – lietuvių abėcėlę kirilicos raidėmis, kurią sudarė I. Kornilovas. Knygos lotyniškomis raidėmis ir toliau buvo spausdinamos užsienyje, Rytprūsiuose ir JAV. Nepaisydami griežtų bausmių, leidinius gabendavo knygnešiai. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas.[40] XX a. buvo aktyviai susitelkta į vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių šnekta grįstos, lietuvių bendrinės kalbos normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“, taip pat ir kalbininkai, pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga.[74] Sustiprėjus kalbos purizmui J. Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: añtžmogis (iš añt ir žmogùs, sudaryta sekant vok. Übermensch), turinỹs (iš turė́ti), degtùkas (iš dègti), mokyklà (iš mókyti), lai̇̃krodis (iš laĩkas ir ródyti, išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius). Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių, pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė 'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršùs, išstūmė skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtìs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė slavizmą liẽkarstvos). Ne visi naujadarai prigijo, pavyzdžiui, dirbtùvas 'mašina' (iš dìrbti), kráutuvė 'muziejus' (iš kráuti), tõlkalbis 'telefonas' (iš tolì ir kalbė́ti) nesugebėjo išstumti tarptautinių žodžių ir kalboje neišliko.[75][76] Po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais, mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalbą daugiau mokėjo vyrų negu moterų, o tai susiję su privalomąja karine tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Rusų kalba dažniau vartota miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiau privažiavo rusakalbių. Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai vartota žiniasklaidoje ir švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti skoliniai ir vertiniai. Vis dėlto tuo pačiu metu plėtojosi tautinė lietuvių kultūra ir įvairėjo lietuvių kalbos vartojimo sferos.[77] Po Sovietų Sąjungos žlugimo lietuvių kalba Lietuvoje paskelbta valstybine, o rusų kalbos vartojimas susiaurėjo; išaugo lietuviškai mokančių tautinių mažumų atstovų procentas; suaktyvėjo lietuvių kalbos kontrole besirūpinančių valstybinių tarnybų veikla.[78] Į kalbą (ypač didmiesčiuose) ėmė smarkiai skverbtis anglybės. Fonetika ir fonologijaBalsiaiLietuvių kalbos balsiai:[79][80][81]
Trumpasis ɔ pasitaiko tik skoliniuose. Be to, kai kurie kalbos vartotojai skoliniuose trumpąjį ɛ (atvirą) taria kaip e (uždarą).[80][82] Dažniausiai negaliniuose skiemenyse tvirtagališkai tariami ɛ ir a pailgėja (nẽša, kãsa), nors taip nutinka ne visose morfologinėse padėtyse (nèšti, kàsti).[83][84] Balsių ilgumas turi skiriamąją reikšmę, gali sudaryti minimaliąsias poras: lìnas 'toks augalas' – lýnas 'stipri virvė', suplùktì 'sušilti, suprakaituoti' – suplū̃kti 'sumušti, išgrįsti'. Ilgasis balsis [æː] prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja ir tampa [ɛː][85]: plg. mẽnas [ˈmʲæːn̪ɐs̪] ir mẽnė [ˈmʲɛːn̪ʲeː], t. p. kiáunė [ˈkʲæ̂ˑʊ̯n̪ʲeː] ir véidas [ˈvʲɛ̂ˑɪ̯d̪ɐs̪]. Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu). Be to, balsių e, a, u, i ir sonantų r, l, n, m junginiai sudaro šešiolika mišriųjų dvigarsių.[86] PriebalsiaiLietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir pasitaikančius tik skoliniuose). Visi priebalsiai, išskyrus /j/, turi minkštąsias poras.[87] Lietuvių kalbos priebalsių sistema (skliausteliuose nurodyti padėtiniai fonemų variantai (alofonai) arba tik skoliniuose randamos fonemos; poromis pateikiami duslieji (p pʲ) ir skardieji (b bʲ) priebalsiai):[88]
Prieš priebalsius k ir g tariamas padėtinis /n/ variantas – gomurio užpakalinis priebalsis [ŋ].[89] ProzodijaPagrindiniai straipsniai – Lietuvių kalbos kirčiavimas ir Kirčiuotė. Lietuvių kalbos kirtis – laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprãdė príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagãlė príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos sudaro grynieji dvibalsiai bei mišrieji dvigarsiai ir ilgieji balsiai. Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę, tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės ir jie žymimi graviu – kairiniu kirčio ženklu (`). Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kàs, nèš, ki̇̀s, bùs, metòdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti intonacija), o cirkumfleksui – antrajame (kylanti intonacija). Akūtas žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas – riestiniu (͂), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose cirkumflekso ženklas ͂ rašomas virš antrosios junginio raidės.[90][91][92][93][94] Tvirtapradė priegaidė dvigarsiuose, kurių pirmasis dėmuo yra trumpieji balsiai i, u, e, o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou, užrašoma graviu, kairiniu kirčio ženklu.[95] Be to, kai kurie žodžiai, be pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą papildomą kirtį arba net du papildomus kirčius, pavyzdžiui, žodyje peñkiasdešimt silpnesniu kirčiu pasižymi antrasis balsis e.[96] Lietuvių priegaidžių tarimas yra priešingas latvių ir prūsų priegaidžių tarimui, šiųdviejų kalbų priegaidžių tarimas senoviškesnis (žr. „Endzelyno dėsnis“). Anot K. Būgos, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a.[97] Lietuvių kalboje išskiriamos keturios kirčiuotės, galioja Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. Be jo, lietuvių kalboje veikia Leskyno ir Niemineno dėsniai. MorfologijaTradiciškai lietuvių kalboje išskiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas.[90] DaiktavardisLinksniuojamosios kalbos dalys turi septynis linksnius, į kuriuos tradiciškai įtraukiamas ir šauksmininkas, nors jis nenurodo ryšių su sakinio dalimis:[98][99]  Be to, lietuvių kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas linksnių – aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje gana gyvai tebevartojamas iliatyvas.[100] Iliatyvas neretai pavartojamas laisvuosiuose stiliuose, grožinėje literatūroje, jis ypač patogus siekiant išvengti dviejų galininkinių konstrukcijų: susìruošėme važiúoti į̃ miẽstą, į̃ pãrodą – susìruošėme važiúoti miẽstan į̃ pãrodą; rytój vỹksime į̃ kálnus, į̃ trobẽlę – rytój vỹksime kalnúosna į̃ trobẽlę. Bendrinėje kalboje paprastai vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp, myrióp) ir adesyvo (namiẽ, arti̇̀, toli̇̀, netoli̇̀, ankstì) kilmės prieveiksmių. Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamõjon atsakomýbėn, iškélti aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduñ, laukañ, i̇̀šorėn). Grožinėje literatūroje, tautosakoje ir tarmėse randama daiktavardžių dviskaitos formų. Lietuvių kalboje išskiriamos penkios linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas. Iš viso yra 12 linksniavimo paradigmų.[101] Pirmajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -as (I paradigma), -ias arba -j-as (II paradigma), -is arba -ys (III paradigma).[90] I linksniuotė, pavyzdžiu imant žodžių výras, vė́jas ir brólis linksniavimą:[90]
Antrajai linksniuotei priklauso moteriškosios giminės daiktavardžiai (taip pat keletas vyriškosios ir bendrosios giminių daiktavardžių), ši linksniuotė baigiasi galūnėmis -a (VI paradigma), -ia, -j-a arba -i (VII paradigma), -ė (VIII paradigma).[90] II linksniuotės daiktavardžių rankà, vyšnià ir bìtė linksniavimas:[90]
Trečiajai linksniuotei priklauso moteriškosios (IX paradigma) ir vyriškosios (X paradigma) giminių daiktavardžiai, besibaigią galūne -is.[90] III linksniuotės žodžių širdìs ir dantìs linksniavimas:[90]
Ketvirtajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V paradigma). Anksčiau šiai linksniuotei priklausė ir moteriškosios giminės daugiskaitinis daiktavardis pẽlūs 'pelai'.[90] IV linksniuotė žodžių tur̃gus ir sõdžius linksniavimas:[90]
Penktajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai (XI paradigma), turintys galūnę -uo, ir moteriškosios giminės daiktavardžiai (XII paradigma), besibaigią galūnėmis -uo ir -ė (sesuõ, -er̃s; duktė̃, -er̃s; jéntė, -ers '(vyro) brolio žmona').[90] V linksniuotės žodžių šuõ ir sesuõ linksniavimas:[90]
Lietuvių kalbos kirtis – laisvas, paslankus, linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Pirmojoje kirčiuotėje šiuodu linksniai galūnėse nekirčiuojami, antrojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje nekirčiuotas, o galininkas – kirčiuotas, trečiojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje kirčiuotas, o galininkas – ne, ketvirtojoje kirčiuotėje abu šie linksniai kirčiuoti galūnėse.[89] Pažymėtina, kad šias kirčiuotes lietuvių kalboje turi ne tik daiktavardžiai, bet ir visos kitos linksniuojamosios formos: būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, taip pat ir dalyviai. Istoriškai II ir IV kirčiuotės kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo galioti Sosiūro-Fortunatovo dėsnis. I kirčiuotė tęsia indoeuropiečių prokalbės baritoninę kirčiuotę (kirtis visada šaknyje), o III kirčiuotė – indoeuropiečių prokalbės oksitoninę (kirtis kilnojamas iš galūnės į kamieną).[89][102][103] I linksniuotės daiktavardžių výras, rãtas, lángas, nãmas kirčiavimas:[103]
Būdvardis Lietuvių kalboje būdvardžiai eina prieš daiktavardžius ir su jais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu.[90] Grožinėje literatūroje ir tarmėse vartojama būdvardžių dviskaita. Esama įvairių būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal vienaskaitos vardininko galūnes būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as, mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot. g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot. g. -ė (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo, vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes, kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas. Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -as būdvardžiai, antrajai – galūne -ias, trečiajai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -i daugiskaitos vardininke, ketvirtajai paradigmai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos vardininke ir galūne -iai daugiskaitos vardininke. Penktajai paradigmai, sudarančiai antrąją vyriškosios giminės būdvardžių linksniuotę, priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -us būdvardžiai.[90] Vyriškosios giminės būdvardžių gẽras, žãlias, dìdelis, medìnis, gražùs linksniavimas:[90]
Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas vienodesnis, išskiriamos keturios paradigmos. Pagal šeštąją paradigmą linksniuojami vienaskaitos vardininke besibaigią galūne -a moteriškosios giminės būdvardžiai, pagal septintąją – galūne -ia, pagal aštuntąją – galūne -i, pagal devintąją – galūne -ė.[90] Moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimas:[90]
Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -èsnis (vyr. g.), -èsnė (mot. g.): gražùs – gražèsnis, gražì – gražèsnė. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -iáusias (vyr. g.), -iáusia (mot. g.): gražiáusias, gražiáusia.[90] Lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tačiau būdvardžių bevardė giminė išlaikyta, pavyzdžiui, gẽra (vyr. g. gẽras, mot. g. gerà), gražù (vyr. g. gražùs, mot. g. graži̇̀). Bevardės giminės būdvardžiai vartojami tada, kai būdvardžio nereikia derinti su daiktavardžiu, pavyzdžiui: mán gẽra, tai̇̃ yrà gražù. Aukštesnysis bevardės giminės laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ, aukščiausiasis – su priesaga -iáusia: gẽra – geriaũ – geriáusia.[90] Lietuvių kalboje esama ypatingų būdvardžio formų – tai įvardžiuotiniai būdvardžiai, prie jų priaugę įvardžiai jis, ji. Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš daugybės kitų arba nurodant jau žinomą dalyką.[90] Analogiškas formas įgyja ir kitos būdvardiškai linksniuojamos kalbos dalys – skaitvardžiai, įvardžiai ir dalyviai. Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas vienodesnis negu paprastųjų. Skirtumų matyti tik vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke ir galininke.[90] Paprastieji (neįvardžiuotiniai) būdvardžiai gali priklausyti bet kuriai iš keturių kirčiuočių: galìngas, -a (I), vidutìnis, -ė (II), saldùs, -ì (III), gražùs, -ì (IV). I kirčiuotės būdvardžių įvardžiuotinės formos kirčiuojamos pagal I kirčiuotę (galìngasis, -oji (I)); visos kitos įvardžiuotinės formos pereina į IV kirčiuotę (vidutinỹsis, -ióji (IV), saldùsis, -ióji (IV), gražùsis, -ióji (IV)). Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:[90][104]
Moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:[104][90]
SkaitvardisIšskiriami tokie skaitvardžių skyriai bei poskyriai:[90]
Skaitvardžio víenas ir kelintinių skaitvardžių vartojama ir bevardė giminė: víena, pi̇̀rma, añtra, trẽčia. Dauginių skaitvardžių iš bevardės giminės kilusios formos dvẽja, trẽja, kẽtveria dabartinės kalbos atžvilgiu laikomos prieveiksmiais. Visi kelintiniai skaitvardžiai gali būti įvardžiuotiniai (pirmàsis, pirmóji, antràsis, antróji, trečiàsis, trečióji). Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt vieno:[90]
Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:[90]
Skaitvardis víenas linksniuojamas kaip būdvardis, dù linksniuojamas ypatingai, išlaikant kai kurias dviskaitos formas. Trỹs linksniuojamas X daiktavardžių paradigmos pavyzdžiu (išskyrus vietininką). Skaitvardžiai 4–9 linksniuojami kaip būdvardžiai (išskyrus vyriškosios giminės galininką). Skaitvardžiai 11–19 linksniuojami kaip VI paradigmos daiktavardžiai (išskyrus galininką, kuris sutampa su vardininku). Dešimčių pavadinimai nelinksniuojami. Skaitvardžiai šim̃tas, milijõnas, milijárdas linksniuojami kaip I, o tū́kstantis – kaip III paradigmos daiktavardžiai.[90] Skaitvardžių dù, trỹs, keturì linksniavimas:[90]
Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais (turinčiais tik daugiskaitą) daiktavardžiais, taip pat tada, kai daiktavardžiai yra daugiskaitos linksnio ir reiškia porinius objektus arba turi kuopinę reikšmę,[90] pavyzdžiui, treji̇̀ var̃tai, víenerios dùrys, septýnerios ži̇̀rklės.[105] Kuopiniai skaitvardžiai vartojami kalbant apie žmonių arba gyvūnų grupę (kuopą) kaip apie visumą (trẽjetas vilkų̃, peñketas vaikų̃) arba nurodant apytikslį kiekį.[90] Kiekinis skaitvardis víenas su daiktavardžiais derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu. Skaitvardžiai 2–9 (ir sudėtiniai skaitvardžiai su paskutiniu dėmenimi 2–9) su daiktavardžiu derinami gimine ir linksniu. Didesni už 9 skaitvardžiai reikalauja daiktavardžių daugiskaitos kilmininko (dẽšimt žmonių̃, vienúolika žmonių̃).[90] ĮvardisSemantikos atžvilgiu, išskiriami tokie lietuvių kalbos įvardžių skyriai:[106][90]
Formaliai įvardžiai skirstomi į:[90]
Lietuvių kalboje gyvai tebevartojama įvardžių dviskaita. Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio įvardžių linksniavimas:[90]
Kreipiantis mandagiai vartojami įvardžiai jū̃s, pàts, patì, sveĩkas, sveikà, támsta (senstelėjęs įvardis).[106] Trečiojo asmens įvardžio linksniavimas:[90]
Parodomieji įvardžiai skiria du nutolimo nuo kalbančiojo laipsnius: šìs rodo artimą nuotolį, anàs – tolimą. Įvardis tàs šiuo atžvilgiu neutralus, nežymėtas; jis vartojamas, kai artumo ir tolimumo sampriešos nėra arba pažymint jau žinomą objektą. Įvardžiai gali turėti bevardę giminę: mãna, tãva, sãva, tai̇̃, šitai̇̃, anaĩ.[90][107][108] VeiksmažodisLietuvių kalbos veiksmažodis turi šias kategorijas: nuosaką, laiką, asmenį, skaičių, rūšį ir veikslą (linksniuojamosioms veiksmažodžio formoms dar būdingi linksnis ir giminė).[109] Vartojamos keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir netiesioginė. Kartais dar išskiriama ir geidžiamoji nuosaka.[90] Veiksmažodis kaitomas trimis asmenimis (I, II ir III) ir dviem skaičiais (vienaskaita ir daugiskaita). Grožinėje literatūroje ir tarmėse sutinkamos ir veiksmažodžio dviskaitos formos.[90] Pagrindinės formos yra bendraties, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko kamienai: nèšti, nẽša, nẽšė; tikė́ti, ti̇̀ki, tikė́jo. Visos kitos veiksmažodžių formos išvedamos iš jų. Tarmėse tebevartojamas siekinys.[110] Lietuvių kalboje yra keturi vientisiniai laikai – esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis, ir aštuoni sudėtiniai – esamasis atliktinis, būtasis kartinis atliktinis, būtasis dažninis atliktinis, būsimasis atliktinis, esamasis pradėtinis, būtasis kartinis pradėtinis, būtasis dažninis pradėtinis, būsimasis pradėtinis. Vadinasi, lietuvių kalboje iš viso yra 12 laikų formų.[90][111] RūšysLietuvių kalboje skiriamos dvi veiksmažodžio rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji. Neveikiamoji rūšis sudaroma su neveikiamaisiais dalyviais (ji̇̀s yrà nẽšamas). Neveikiamosios rūšies laikai – tik sudėtiniai.[112] Veikiamoji rūšis sudaroma su paprastu asmenuojamuoju veiksmažodžiu (jį̃ nẽša) bei su veikiamosios rūšies dalyviais (jį̃ yrà nẽšę).[90] Veikiamajai rūšiai taip pat priklauso ir pusdalyviai bei padalyviai.[113] AsmenuotėsPagal esamojo laiko trečiojo asmens kamiengalio balsį lietuvių kalbos veiksmažodžiai skirstomi į tris asmenuotes: I (-a-: nẽša), II (-i-: ti̇̀ki) ir III (-o-: móko).[90] Kaip ir kitose baltų kalbose, trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis. Gramatikoje trečiojo asmens žodžio galo balsis laikomas ne galūne, o kamiengaliu.[114] Esamasis laikasEsamojo laiko veiksmažodžių nèšti, nèštis, tikė́ti, tikė́tis, mókyti, mókytis asmenavimas:[90]
Sudėtiniai esamieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, pavyzdžiui, esamasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra esù nẽšęs. Esamasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: esù nẽšamas ir esù nẽštas. Junginys su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (esù nẽšamas) labiau rodo nebaigtinį, o su būtojo laiko dalyviu (esù nẽštas) – atliktinį veiksmą.[111] Vartojamas veikiamosios rūšies esamasis pradėtinis laikas. Jis sudaromas prie veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio pridedant priešdėlį be-, pavyzdžiui, bemoką̃s, bet, skirtingai nuo kitų pradėtinių laikų, praleidžiama tarinio jungtis (asmenuojamoji veiksmažodžio bū́ti forma).[111] Esamasis pradėtinis laikas laikytinas sudėtiniu, nes jame yra praleista numanoma veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamoji forma. Esamasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas yra prasidėjęs: Mataũ, tù vaikùs skaitýti bemoką̃s; Àš jaũ beišeiną̃s prõ durìs. Būtasis kartinis laikasBūtojo kartinio laiko veiksmažodžiai pagal trečiojo asmens galūnę (kamiengalį) skirstomi į dvi asmenuotes:[90]
Sudėtiniai būtieji kartiniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo kartinio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, sakykime, būtasis kartinis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra buvaũ mókęs. Būtasis kartinis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: buvaũ mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir buvaũ mókytas (atliktinis veiksmas). Be to, vartojamas būtasis kartinis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, buvaũ bemoką̃s. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju kartiniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis kartinis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas buvo prasidėjęs ir vyko iki prasidedant kitam veiksmui:[111] Buvaũ bemoką̃s vaikùs naujõs tèmos, bèt nuaidė́jo skambùtis į̃ pértrauką. Būtasis dažninis laikasBūtasis dažninis laikas reiškia, kad veiksmas praeityje kartodavosi, buvo dažnas. Šis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, jungiant priesagą -dav- ir -o- kamieno galūnes:[90][115]
Sudėtiniai būtieji dažniniai laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo dažninio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu, tarkim, būtasis dažninis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́davau mókęs. Būtasis dažninis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́davau mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́davau mókytas (atliktinis veiksmas). Taip pat vartojamas būtasis dažninis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, bū́davau bemoką̃s, kuris sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju dažniniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Būtasis dažninis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas būdavo prasidėjęs ir vykdavo iki prasidedant kitam veiksmui:[111] Bū́davau bemoką̃s jį̃ skam̃binti pianinù, tačiaũ vìs kàs nórs sutrukdýdavo. Būsimasis laikasBūsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -s(i)- ir -i- kamieno galūnes:[115][90]
Sudėtiniai būsimieji laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būsimojo laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu – būsimasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́siu mókęs. Būsimasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́siu mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́siu mókytas (atliktinis veiksmas). Vartojamas būsimasis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas – bū́siu bemoką̃s. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būsimuoju laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Būsimasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas bus prasidėjęs ir vyks iki prasidedant kitam veiksmui:[111] Bū́siu bemoką̃s tavè irklúoti, õ kanòjų lenktỹnės jaũ bùs įpusė́jusios. Liepiamoji nuosakaLiepiamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i)-, II vienaskaitos asmuo galūnės neturi, I daugiskaitos asmuo baigiasi galūne -me, II daugiskaitos asmuo – galūne -te. Liepiamosios nuosakos I vienaskaitos asmuo ir abiejų skaičių III asmuo formų su priesaga -k(i)- neturi.[90]
Sudėtinės liepiamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka (bū́k, bū́kime, bū́kite) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka yra bū́k mókęs. Neveikiamosios rūšies liepiamosios nuosakos formos gali būti sudaromos su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́k mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́k mókytas (atliktinis veiksmas). Vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́k bemoką̃s. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti liepiamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo pridedant priešdėlį be-. Liepiamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad liepiamas veiksmas turi prasidėti:[111] Bū́k bemoką̃s svečiùs naujų̃ dainų̃, kai̇̃ atvažiuõs muzikántai. Kartais išskiriama geidžiamoji nuosaka – netiesioginis liepimas, pageidavimas III asmeniui: tenešiẽ 'tegu neša', tetikiẽ 'tegu tiki', temókai 'tegu moko'. Tarmėse išsaugota senoviškesnė II asmenuotės veiksmažodžių galūnė: tetikỹ 'tegu tiki'. Šios formos kilusios iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, kuris baltų prokalbėje buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai reikšti.[116] Tariamoji nuosakaTariamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno, pridedant priesagas -čia-, -tum-, -tų ir asmenų galūnes.[90]
Gyvojoje vartosenoje daugiskaitos I asmuo dažnai patiria haplologiją: tikė́tumėme > tikė́tume, mókytumėme > mókytume. Sudėtinės tariamosios nuosakos formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka (bū́čiau, bū́tumei, bū́tų) ir dalyviu – atliktinė veikiamosios rūšies tariamoji nuosaka yra bū́čiau mókęs. Ši atliktinė forma gali reikšti ir būtąjį laiką, ir neįvykdytą sąlygą: Bū́čiau mókęs, jéi bū́tumei paprãšęs. Neveikiamosios rūšies tariamosios nuosakos formos gali būti sudaromos ir su esamojo, ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́čiau (bùvęs) mókomas (nebaigtinis veiksmas) ir bū́čiau (bùvęs) mókytas (atliktinis veiksmas). Taip pat vartojama veikiamosios rūšies pradėtinė sudėtinė liepiamosios nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́čiau (bùvęs) bemoką̃s. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti tariamąja nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo prijungiant priešdėlį be-. Tariamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad veiksmas būtų prasidėjęs:[111] Jaũ bū́čiau (bùvęs) bemoką̃s sū́nų árti laũką, jéi ji̇̀s bū́tų grį̃žęs. Netiesioginė nuosakaNetiesioginė nuosaka, arba atpasakojamoji nuosaka, dalyvinė kalba, – lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų, einančių tariniu ir reiškiančių netiesiogiai patirtą ar abejojamą veiksmą, paradigma. Vartojami tokie veikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, jìs gyvẽnąs miestè), esamasis atliktinis (sãko, ji̇̀s esą̃s gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis (sãko, ji̇̀s gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis atliktinis (sãko, ji̇̀s bùvęs gyvẽnęs miestè), būtasis kartinis pradėtinis (sãko, ji̇̀s bùvęs begyvẽnąs miestè), būtasis dažninis (sãko, ji̇̀s gyvéndavęs miestè), būtasis dažninis atliktinis (sãko, ji̇̀s bū́davęs gyvẽnęs miestè), būtasis dažninis pradėtinis (sãko, ji̇̀s bū́davęs begyvẽnąs miestè), būsimasis (sãko, ji̇̀s gyvénsiąs miestè), būsimasis atliktinis (sãko, ji̇̀s bū́siąs gyvẽnęs miestè), būsimasis pradėtinis (sãko, ji̇̀s bū́siąs begyvẽnąs miestè). Vartojami tokie neveikiamosios rūšies laikai: esamasis (sãko, nãmas esą̃s gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis kartinis (sãko, nãmas bùvęs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis dažninis (sãko, nãmas bū́davęs gyvẽnamas / gyvéntas), būsimasis (sãko, nãmas bū́siąs gyvẽnamas / gyvéntas). Neveikiamosios rūšies formos su esamojo laiko dalyviu (gyvẽnamas) labiau rodo nebaigtinį, o su būtojo laiko dalyviu (gyvéntas) – atliktinį veiksmą.[111][117] Netiesioginė nuosaka vartojama nedažnai, gyviau pasitaiko grožinėje literatūroje ir tautosakoje. Dalyvinės formosLietuvių kalboje vartojami veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai, taip pat padalyviai, pusdalyviai ir reikiamybės dalyviai. Prie dalyvinių formų čia prišliejamas ir būdinys, nors jis laikytinas veiksmažodiniu prieveiksmiu.[111] Dalyviai yra linksniuojami, turi laikus, kaitomi gimine (vyriškoji, moteriškoji ir bevardė giminė) ir skaičiumi (vienaskaita ir daugiskaita; tarmėse tebevartojama dviskaita). Gali būti įvardžiuotiniai ir sangrąžiniai. Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos (trumpuosius) vardininkus ir bevardę giminę, veikiamieji dalyviai linksniuojami kaip III (vyr. ir bev. g.) ir VIII (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai sudaromi prie veiksmažodžio esamojo laiko kamieno jungiant priesagą -nt-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpąją formą ir vyriškosios giminės daugiskaitos trumpąjį vardininką bei bevardę giminę: nešą̃s, -antis (vyr. g.), nẽšanti (mot. g.), nešą̃ (bev. g.); tikį̃s, -intis (vyr. g.), tìkinti (mot. g.), tikį̃ (bev. g.); mókąs, -antis (vyr. g.), mókanti (mot. g.), móką (bev. g.) Veikiamosios rūšies esamojo laiko bevardė giminė vartojama retokai (jám dañtį skaũdą), bevardės giminės formos pasitelkiamos vyriškosios giminės dalyvių daugiskaitos trumpajam vardininkui reikšti (jiẽ nešą̃, tikį̃, móką) greta ilgųjų variantų (jiẽ nẽšantys, ti̇̀kintys, mókantys). Istoriškai trumposios formos yra senoviškesnės.[118] Būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -us-, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką ir bevardę giminę: nẽšęs (kilm. nẽšusio) (vyr. g.), nẽšusi (mot. g.), nẽšę (bev. g.); tikė́jęs (kilm. tikė́jusio), tikė́jusi (mot. g.), tikė́ję (bev. g.); mókęs (kilm. mókiusio) (vyr. g.), mókiusi (mot. g.), mókę (bev. g.) Bevardė giminė vartojama ir kaip vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas (jiẽ nẽšę, tikė́ję, mókę). Būtojo kartinio laiko bevardė giminė vartojama dažnai (yrà sutemę, taĩp jaũ yrà bùvę). Būtojo dažninio laiko dalyviai yra tokie patys, kaip būtojo kartinio laiko, tik sudaromi iš būtojo dažninio laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -dav-): nèšdavęs (kilm. nèšdavusio) (vyr. g.), nèšdavusi (mot. g.), nèšdavę (bev. g.); tikė́davęs (kilm. tikė́davusio) (vyr. g.), tikė́davusi (mot. g.), tikė́davę (bev. g.); mókydavęs (kilm. mókydavusio) (vyr. g.), mókydavusi (mot. g.), mókydavę (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -sia ir -nt-, o kitkuo jų formos nesiskiria nuo esamojo laiko dalyvių: nèšiąs, -iantis (vyr. g.), nèšianti (mot. g.), nèšią (bev. g.); tikė́siąs, -iantis (vyr. g.), tikė́sianti (mot. g.), tikė́sią (bev. g.); mókysiąs, -iantis (vyr. g.), mókysianti (mot. g.), mókysią (bev. g.)[111] Neveikiamosios rūšies dalyviai turi tris laikus: esamąjį, būtąjį ir būsimąjį – vientisinio būtojo dažninio laiko nėra. Neveikiamieji dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno pridedant priesagas -mas, -ma: nẽšamas (vyr. g.), nešamà (mot. g.), nẽšama (bev. g.); ti̇̀kimas (vyr. g.), tikimà (mot. g.), ti̇̀kima (bev. g.); mókomas (vyr. g.), mókoma (mot. g.), mókoma (bev. g.) Kaip matyti, kartais bevardės ir moteriškosios giminių kirčio vieta sutampa. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tas, -ta: nẽštas (vyr. g.), neštà (mot. g.), nẽšta (bev. g.); tikė́tas (vyr. g.), tikė́ta (mot. g.), tikė́ta (bev. g.); mókytas (vyr. g.), mókyta (mot. g.), mókyta (bev. g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -si-), pasitelkiant, kaip ir esamajame laike, priesagas -mas, -ma: nèšimas (vyr. g.), nešimà (mot. g.), nèšima (bev. g.); tikė́simas (vyr. g.), tikė́sima (mot. g.), tikė́sima (bev. g.); mókysimas (vyr. g.), mókysima (mot. g.), mókysima (bev. g.) Būsimasis neveikiamosios rūšies dalyvių laikas retai bevartojamas, gyviau pasitaiko viename kitame žodyje, pavyzdžiui, bū́simas.[111] Padalyviai kaitomi tik laikais, linksnio, giminės ir skaičiaus kategorijos neturi. Padalyviai turi esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį laikus. Visi padalyviai sudaromi iš atitinkamo veikiamosios rūšies dalyvių laiko kamieno, atmetus galūnę: nẽšant, tìkint, mókant (esamasis l.), nẽšus, tikė́jus, mókius (būtasis kartinis l.), nèšdavus, tikė́davus, mókydavus (būtasis dažninis l.), nèšiant, tikė́siant, mókysiant (būsimasis l.) Padalyviai gali būti sangrąžiniai, tuomet prie jų kamieno jungiama sangrąžos dalelytė -i-s (nẽšantis).[111] Pusdalyviai kaitomi gimine ir skaičiumi, laikų ir linksnių neturi. Pusdalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -damas, -dama: nèšdamas, tikė́damas, mókydamas (vns. vyr. g.), nešdamì, tikė́dami, mókydami (dgs. vyr. g.), nešdamà, tikė́dama, mókydama (vns. mot. g.), nèšdamos, tikė́damos, mókydamos (dgs. mot. g.) Pusdalyviai bevardės giminės neturi. Vartojamos ir sangrąžinės pusdalyvių formos (nèšdamasis, nèšdamiesi, nèšdamasi, nèšdamosi).[111] Reikiamybės dalyviai yra linksniuojami, kaitomi gimine ir skaičiumi, bet laikų neturi. Reikiamybės dalyviai reiškia, kad jais pasakomą veiksmą reikia atlikti: svarstýtinas kláusimas 'klausimas, kurį reikia svarstyti'. Reikiamybės dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis -tinas, -tina: nèštinas (vyr. g.), neštinà (mot. g.), nèština (bev. g.); tikė́tinas (vyr. g.), tikė́tina (mot. g.), tikė́tina (bev. g.); mókytinas (vyr. g.), mókytina (mot. g.), mókytina (bev. g.) Vartojamos įvardžiuotinės (neštinàsis, neštinóji) ir, rečiau, sangrąžinės (el̃gtinasi) formos (pastarosios dažnesnės sangrąžos dalelytę -si- įterpiant tarp šaknies ir priešdėlio: pasiel̃gtina). Reikiamybės dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.[111] Būdinys niekaip nekaitomas. Jis sudaromas iš bendraties kamieno su sinoniminėmis priesagomis -te arba -tinai: neštè, neštinaĩ; tikė́te, tikė́tinai; mókyte, mókytinai. Būdinys paprastai vartojamas prieš tos pačios šaknies veiksmažodį, kad jį sustiprintų: neštè (neštinaĩ) nẽša.[111] PrieveiksmisLietuvių kalboje prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -(i)ai (produktyviausias darybos tipas), -yn, -(i)uoju, -(i)ui, -(i)aip, -iek, -ur, -(i)ais, -(i)om, -(i)omis.[90] Aukštesnysis prieveiksmių, kaip ir bevardės giminės būdvardžių, laipsnis sudaromas su priesaga -iaũ (-aũ po -j), kuri jungiama prie nelyginamosios formos kamieno: mažai̇̃ > mažiaũ, daũg > daugiaũ, šaltai̇̃ > šalčiaũ.[90] Aukščiausiajam laipsniui sudaryti pasitelkiama priesaga -iáusiai: šalčiáusiai, mažiáusiai.[90] PrielinksnisPrielinksniai skirstomi į senybinius ir naujybinius. Senybiniai prielinksniai – archajiški, juos sunku susieti su kitomis kalbos dalimis, tačiau paprastai jie turi atitikmenis tarp priešdėlių. Naujybiniai prielinksniai kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių.[90][119] Dauguma prielinksnių vartojami prepoziciškai (eina prieš žodį). Tik dėkà visada eina polinksniu, o liñk(ui), dė̃lei ir viẽtoj gali būti pasitelkiami ir kaip polinksniai, ir kaip prielinksniai, nors dažnesnė polinksninė vartosena.[90] Prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Paprastai kuris nors prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu, tiktai ùž pasitelkiamas su dviem linksniais (kilmininku ir galininku), o põ – su visais trimis.[90] Tarmėse prielinksniai priẽ, iki̇̀, li̇̀gi, põ vartojami su naudininku, bendrinėje kalboje tokia vartosena išlikusi sustabarėjusiuose posakiuose (põ senóvei, põ dẽšinei, iki̇̀ vãliai, iki̇̀ šiõlei, iki̇̀ sóčiai).[120] JungtukasPagal sandarą lietuvių kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius (õ, ir̃, bèt) ir sudėtinius (kai̇̃ tìk, nebeñt kàd). Sintaksiškai jungtukai skirstomi į sujungiamuosius (ir̃, arbà, nei̇̃… nei̇̃) ir prijungiamuosius (negù, nès, jéi).[90][90][121] DalelytėDarybos atžvilgiu dalelytės skirstomos į pirmines, nesusijusias su kitais žodžiais (ar̃, nè, tè), ir antrines, išvestas iš kitų kalbos dalių (tar̃si < tar̃ti, bemàž < mãžas, mažai̇̃), pagal vaidmenį – į klausiamąsias, abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatinamąsias, geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išskiriamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.[122] JaustukasJaustukai skirstomi į pirminius, kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (à, ã), dvibalsio (ói, ái) arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm), ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ! < Diẽve! žiū̃ < žiūrė́k).[123] IštiktukasIštiktukai dažniausiai sudaryti iš vieno skiemens (pasitaiko ir ilgesnių), jie mėgdžioja kokio nors veiksmo ar pojūčio sukeltą garsą: kliùnkt, diñ, grýbš, šnýpš.[124]  SintaksėVientisinis sakinysLietuvių kalba – nominatyvinė. Žodžių tvarka – laisva, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį. Įprastinės žodžių tvarkos keitimas susijęs su aktualiąja sakinio skaida (sakinio atkarpos pabrėžimu), veiksnio ir tiesioginio papildinio apibrėžtumu arba neapibrėžtumu ir kt. Pavyzdžiui, neapibrėžtumu pasižymintis kilmininkinis veiksnys rašytinėje kalboje paprastai eina po veiksmažodžio: Pàs šeiminiñką atei̇̃davo visókių žmonių̃; žodinėje kalboje toks veiksnys neretai vartojamas prieš veiksmažodį, tačiau tuomet jis įgyja frazės kirtį. Kai sakiniuose vartojamas neapibrėžtasis veiksnys ir apibrėžtasis tiesioginis papildinys, dažniausiai pasitelkiama žodžių tvarka tiesioginis papildinys – tarinys – veiksnys: Móters žvil̃gsnį patráukė tolumõj pasiródęs žmogùs.[125] Lietuvių kalboje sakinio dėmenų sintaksiniai ryšiai reiškiami trimis būdais: kaitomomis žodžių formomis, tarnybiniais žodžiais ir šliejimu. Elementari vientisinio sakinio schema – vardažodžio grupė (paprasčiausiu atveju – vardininko linksnio daiktavardis), sujungta su veiksmažodžio grupe (paprasčiausiu atveju – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma). Kurios nors iš šių grupių gali arba visai nebūti, arba jos gali būti išplėtotos į žodžių junginius. Išplėtojimo taisykles visų pirma lemia žodžių tvarka sakinyje. Neigiamuosiuose sakiniuose paprastai sakinio struktūra nekinta, o klausiamuosiuose sakiniuose žodžių vieta neretai keičiama arba vartojamos specialios klausiamosios dalelytės.[126] Jei tarinys reiškiamas veiksmažodžio jungtimi (veiksmažodžio bū́ti esamuoju laiku), ši jungtis gali būti praleidžiama: Ji̇̀s yrà mókytojas / Ji̇̀s mókytojas. Jungtis nepraleidžiama, jei sakinys yra apibrėžimas arba išreiškia nelaikiną būvį, pavyzdžiui: Lietuvà yrà respùblika.[127] Sudėtinis sakinysAukščiau aprašytos struktūros vientisiniai sakiniai gali cikliškai kartotis, sudarydami sudėtinius sujungiamuosius (jungtukinius ar bejungtukius) arba sudėtinius prijungiamuosius (sudarytus su prijungiamaisiais jungtukais ir kitais būdais) sakinius. Svarbiausi sujungiamieji jungtukai – ir̃, bèt, õ, prijungiamieji jungtukai – kàd, jóg, nès, kai̇̃, kadà, nórs.[126][128] Lietuvių kalboje dažnai vartojamos dalyvinių formų konstrukcijos, jos lygiavertės sudėtiniams sakiniams, pavyzdžiui: Svečiai̇̃ išvažiãvo sáulei patekė́jus – Svečiai̇̃ išvažiãvo, kai̇̃ sáulė patekė́jo; Diẽnai brė́kštant ši̇̀las nubuñda – Kai̇̃ dienà brė́kšta, ši̇̀las nubuñda; Visi̇̀ sãko jį̃ galvótą ẽsant – Visi̇̀ sãko, kàd ji̇̀s yrà galvótas; Ji̇̀s mãnė turti̇̀ngas esą̃s – Ji̇̀s mãnė, kàd yrà turtìngas.[128] ŽodynasDaugumoje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika,[129] pagal kilmės laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (avi̇̀s), baltų-slavų (líepa), bendruosius baltiškuosius (šakni̇̀s), rytų baltų (lietùs) ir grynai lietuvių kalbos (žmonà).[62] Lietuvių kalboje nemaža skolinių iš slavų kalbų: senosios rusų, lenkų, baltarusių ir rusų. Tokiems skoliniams priklauso, pavyzdžiui, žodžiai mui̇̃las, slyvà, agur̃kas, česnãkas, vyšnià, kõšė, blỹnas, tur̃gus ir daug kitų.[130] Vis dėlto ne visada galima nustatyti, iš kokios slavų kalbos yra gautas vienas ar kitas skolinys. Slavizmai sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos žodyno, rytų ir pietų tarmėse jų yra daugiau. Pirmieji skoliniai iš senosios rusų kalbos gauti iki šiai kalbai prarandant nosinius (X a.) ir redukuotuosius (XI–XIII a.) balsius. Skoliniai iš lenkų kalbos labiausiai plūdo XVII–XVIII a., pavyzdžiui, iš lenkų kalbos atėjo žodžiai arbatà, rỹžiai, põpierius.[131] Kitą skolinių sluoksnį sudaro germanizmai, seniausieji – iš gotų kalbos (ýla), vėlesni – iš senosios vokiečių (gãtvė), naujosios vokiečių (kambarỹs, spi̇̀nta) ir anglų kalbų.[132] Germanizmai sudaro apie 0,5 % viso bendrinės lietuvių kalbos žodyno.[133] Taip pat vartojami lotyniškos ir graikiškos kilmės tarptautiniai žodžiai (ci̇̀klas, schemà ir kt.) Po to, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, sustiprėjo anglų kalbos įtaka (naujieji anglicizmai: dizáineris, autsáideris, kãstingas), ir, gausėjant skoliniams, kilo diskusija dėl tokios įtakos „pražūtingumo“.[134] Lietuvių kalboje, kitaip negu latvių, skolinių iš finų kalbų tėra vienas kitas: asiū̃klis, bùrė, kadagỹs, ki̇̀ras, lai̇̃vas, seliavà, šãmas ir galbūt lopšỹs, sóra.[135][136] Bendrinėje kalboje turima po keletą skolinių iš kitų baltų kalbų, pavyzdžiui, iš prūsų (malū̃nas, kriáušė, saváitė, grambuolỹs).[137] Skoliniai iš kuršių kalbos (cỹrulis 'vieversys', kū̃lis akmuo', pỹlė 'antis') labiau vartojami žemaičių tarmėje, o į bendrinę kalbą yra patekęs kuršiškas žodis zui̇̃kis.[138] Skolinių iš latvių kalbos pasitaiko šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse, pavyzdžiui, aplúokas 'kluonas, žardis', lai̇̃daras 'diendaržis'.[136][139]  Vadovaujantis purizmo tendencijomis (ypač besireiškusiomis XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, kai buvo norminama bendrinė kalba), daugybė tarptautinių žodžių buvo keičiami lietuviškais naujadarais: pirmžengỹstė 'pažanga, progresas', арšviestū̃nas 'šviesuolis, inteligentas', žeimỹstė 'teatras', žinpaišỹs 'korespondentas'.[140] XXI a. pradžioje lietuvių kalbos žodynas pasipildė tiek skolinta, tiek ir savais ištekliais sudaryta leksika. Pažymėtina, kad daugumoje naujų semantinių sričių (politikoje, sporte, populiariojoje kultūroje, moksle, technikoje, versle ir kt.) vyrauja lietuviškos kilmės žodynas. Įvardijant naujas sąvokas neretai tarpusavyje varžosi dvi leksemos – savos darybos žodis ir skolinys: mėsаi̇̃nis vietoj hámburgeris, saũskelnės vietoj pámpersas, bylà vietoj fáilas. Lietuvių kalbos žodynas pasižymi aktyviu savos darybos elementų naudojimu, tačiau drauge išlaikoma senoji indoeuropietiškoji leksika.[129][141] Vienas ilgiausių lietuvių kalbos žodžių – nebeprisikiškiakopūsteliáujantiesiems (37 raidės), bet yra ir ilgesnių, pavyzdžiui, nebeprisikiškiakopūsteliáudavusiuosiuose (40 raidžių). Ypač ilgi gali būti cheminių junginių pavadinimai (3-isopropil-(1 H)-2,1,3-benztiadiazin-4-(3H)-on-2,2-dioksidas), tačiau jie sudaryti daugiausia iš tarptautinių mokslinių dėmenų. Tyrimų istorija Dėl kai kurių senovinių indoeuropietiškų ypatybių lietuvių kalba nuostabi: XVI a. ir net mūsų dienomis lietuvių kalboje matome formų, visiškai sutampančių su vedų ir Homero kalbos formomis.[142] Pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ (lot. Clavis linguae Lituanicae) parašė K. Sirvydas. Jis taip pat sudarė lenkų–lotynų–lietuvių žodyną Dictionarium trium linguarum (apie 1620 m.) Vėliau XVII–XVIII a. pasirodė gana daug lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų: D. Kleino Grammatica Litvanica (1653 m.), K. Sapūno Compendium grammaticae Lithvanicae (1643 m., 1673 m. išleido K. Šulcas), F. V. Hako Vocabularivm litthvanico-Germanicvm et germanico-litthvanicvm (1730 m., yra gramatikos priedas), J. Brodovskio Lexicon germanico-lithvanicvm et lithvanico-germanicvm, P. Ruigio Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon (1730 m.), K. G. Milkaus Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörterbuch (1800 m.).[143] Dabartinė bendrinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą indoeuropiečių kalbą. Kai kuriais fonetikos ir žodžių kaitybos atžvilgiais savo senoviškumu ji pranoksta net visų archajiškiausias indoeuropiečių kalbas. Būtent dėl to nemokant lietuvių kalbos negalima išsiversti indoeuropeistikos tyrimuose.[144] Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalbos duomenys aktyviai naudojami lyginamojoje istorinėje kalbotyroje, lietuvių kalbą tyrė, pavyzdžiui, tokie komparatyvistikos korifėjai: A. Šleicheris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. de Sosiūras, V. Tomsenas, J. Mikola, J. Zubatas, J. Rozvadovskis, F. Fortunatovas, J. Boduenas de Kurtenė. Tuo metu kalbą tyrė ir lietuvių mokslininkai: F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Juška ir A. Juška. Tarpukariu vienu svarbiausių lituanistikos centrų tapo Vytauto Didžiojo universitetas, kur dirbo J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys ir P. Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo lituanistiką plėtojo, pavyzdžiui, J. Balčikonis, J. Paulauskas, J. Kruopas, K. Ulvydas, J. Kazlauskas, A. Juška, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, T. Buchienė, J. Palionis, V. Urbutis, J. Pikčilingis, A. Paulauskienė, A. Valeckienė, V. Grinaveckis, K. Morkūnas, V. Ambrazas, A. Vanagas, A. Girdenis, S. Karaliūnas, A. Sabaliauskas, A. Pupkis, B. Larinas, M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, J. Otkupščikovas, A. Nepokupnas, E. Frenkelis, K. Stangas, J. Otrembskis.[145] Taip pat į lituanistiką žymų indėlį įnešė P. Aruma (Estija), J. Safarevičius, Č. Kudzinovskis (Lenkija), P. Trostas (Čekija), R. Ekertas (Vokietija), V. Pizanis, G. Mikelinis, P. Dinis (Italija), K. Falkas (Švedija), V. Šmolstygas (JAV).[73] Tekstų pavyzdžiai„Tėve mūsų“ senąja ir dabartine lietuvių kalba:[146]
Lietuvių kalba užsienio universitetuoseLietuvių kalba yra dėstoma šiuose užsienio universitetuose:[147]
Šaltiniai
Literatūra
Nuorodos
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
