|
Leskyno dėsnisLeskyno dėsnis – lietuvių kalboje besireiškiantis akcentologinis dėsnis, pavadintas jį atradusio kalbininko A. Leskyno (vok. A.Leskien) vardu.[1] Šis dėsnis teigia, kad lietuvių kalboje istoriškai sutrumpėjo ilgieji žodžio galo skiemenys, jeigu jų priegaidė buvo akūtinė (tvirtapradė): *rãnkā́ns > rankàs, *rãnkā́ > rankà. Neakūtiniai skiemenys ilgumą išlaikė: *rãnkā͂s > rañkos, kur o – ilgasis balsis, kilęs iš baltų prokalbės ilgojo balsio *ā.[1] Vienskiemeniuose žodžiuose įvyko metatonija – ilgųjų balsių akūtinė priegaidė virto cirkumfleksine: *tṓ, tṓns > tuõ, tuõs. Jeigu žodžio gale buvo akūtinis dvibalsis (dvigarsis), taip pat įvyko metatonija – akūtinė dvibalsio (dvigarsio) priegaidė virto cirkumfleksine: *lãikā́u, *lãikā́i, *lãikḗu, *lãikḗi > laikaũ, laikaĩ, laikiaũ, laikeĩ.[2] Leskyno dėsnį gerai atskleidžia įvardžiuotiniai būdvardžiai, mat priaugęs įvardis galūnes nuo trumpėjimo apsaugojo:[3]
Akūtinės veiksmažodžių galūnės *-ṓ > -úo, *-eí > *-ḗ > -íe, *-mḗ > -mė, *-tḗ > -tė nesutrumpėjo, jeigu jas apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: sukù – sukúosi, sukì – sukíesi (tarm. suksiù > b. k. sùksiu – tarm. suksiúosi > b. k. sùksiuosi, tarm. suksì > b. k. sùksi – tarm. suksíesi > b. k. sùksiesi), sùkame – sùkamės, sùkate – sùkatės. Taip pat skaitykite
Literatūra
Šaltiniai
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
