Nica pranc. Nice
Nicos uostas
Nica 43°42′10″ š. pl. 7°16′10″ r. ilg. / 43.70278°š. pl. 7.26944°r. ilg. / 43.70278; 7.26944 (Nica)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Prancūzija
Regionas	Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas
Departamentas	Pajūrio Alpės
Meras	Christian Estrosi (LR)
Gyventojų (2018[1])	341 032
Plotas	71,92 km²
Tankumas (2018[1])	4 742 žm./km²
Altitudė	0−520 m
Pašto kodas	06088
Tinklalapis	www.nice.fr
Vikiteka	Nica
Kirčiavimas	Nicà
UNESCO	(angl.) (pranc.): 1635

Nica (pranc. Nice, oks. Niça) – miestas pietų Prancūzijoje, Viduržemio jūros pakrantėje; Pajūrio Alpių departamento administracinis centras. Stambus infrastruktūros centras, uostas. Nica yra vienas didžiausių Prancūzijos Rivjeros kurortinių centrų, jai būdingas švelnus klimatas. Palei jūros pakrantę yra suformuotas 7 km ilgio bulvaras.

Gyventojai dirba daugiausia aptarnavimo sferoje, taip pat yra maisto, tekstilės, siuvimo, parfumerijos, baldų, elektrotechnikos ir kitų pramonės įmonių. Priemiesčiuose išvystyta gėlininkystė ir vaisių auginimas (citrusai, alyvuogės, vynuogės). Nicoje yra prekybos, žvejybos ir keleivių uostas, oro uostas. Su Paryžiumi jungia geležinkelis ir autostrada.

Mieste veikia universitetas (įkurtas 1965 m.), kino studija, 8 muziejai (archeologijos, gamtos istorijos, meno, laivyno ir kt.). Pakrantės architektūrai būdingas prašmatnus XIX–XX a. pr. eklektinis stilius, mieste – XVII–XVIII a. italų Baroko stiliaus bažnyčios ir rūmai.

2021 m. Nicos kurortas buvo UNESCO pripažintas kaip pasaulio paveldo objektas^[2].

Miesto apylinkėse pirmykščiai žmonės gyveno mažiausiai prieš 400 000 metų. Prie Mon Barono kalno rastos pirmykščių dramblių medžiotojų stovyklos.

Miestą V a. pr. m. e. įkūrė graikai ir pergalės deivės Nikės garbei pavadino Nikėja, taip įamžindami pergalę prieš ligūrus. Miestas tapo vienu svarbiausių Ligūrijos jūros pakrantės prekybos centrų ir gyvavo iki lombardų įsiveržimo. Senovės Romos laikais buvo svarbus uostas. Nuo III a. vyskupystės centras. Nuo V a. dažni germanų ir saracėnų antpuoliai. XIII-XIV a. pateko Provanso priklausomybėn. 1543 m., vykstant Karolio V karui su Prancūzija buvo užimta prancūzų ir turkų kariuomenės. 1860 m. Sardinijos karalystė Nicą atidavė Prancūzijai. 2001 m. vasario 26 d. Nicoje pasirašyta Europos Tarybos valstybių narių sutartis, kuri numatė reformas, turinčias padėti Europos Sąjungai geriau funkcionuoti po plėtros.

2016 m. liepos 14 d. sunkvežimiui įsirėžus į žmonių minią žuvo 87 žmonės.

2021 m. miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip „Nica, žiemos kurortas Žydrojoje pakrantėje“.^[3]

Nicoje gimė Džiuzepė Garibaldis.

• EDHEC Business School
• EPITECH
• ISEFAC Bachelor

• OGC Nice (futbolas)

• Oficiali Nicos svetainė

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Prancūzijoje Šiaurės ir vakarų Mon Sen Mišelis (1979) · Amjeno katedra (1981) · Sen Saven sur Gartampo abatija (1983) · Reimso katedra, buvusi Šv. Remigijaus abatija ir To rūmai (1991) · Belgijos ir Prancūzijos varpinės (1999, kartu su Belgija) · Havras – Ogiusto Perė atstatytas miestas (2005) · Šiaurės-Pa de Kalė kalnakasybos regionas (2012) · Šampanės kalvos, vyndarystės vietos ir rūsiai (2015) Vidurio Šartro katedra (1979) · Versalio rūmai ir parkas (1979) · Fonteblo rūmai ir parkas (1981) · Paryžius, Senos pakrantės (1991) · Buržo katedra (1992) · Luaros slėnis tarp Siuli prie Luaros ir Šalono (2000) · Provenas – viduramžių mugių miestas (2001) · Didieji Europos SPA miestai (Viši) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) Rytų Vezlė abatija ir kalva (1979) · Cistersų Fontenė abatija (1981) · Ark e Senano druskos gamyklos (1982) · Plas Stanislas, Plas de la Karjė ir Plas d’Aljans Nansi mieste (1983) · Strasbūras, Didžioji sala (1988) · Liono istorinės vietos (1998) · Priešistoriniai Alpių namai ant polių (2011, kartu su penkiomis kitomis valstybėmis) · Burgundijos teruarai (2015) · Šen de Pui - Limanjos sprūdžio tektoninė vietovė (2018) · Pirmojo pasaulinio karo palaidojimų ir aminties vietovės (2023, kartu su Belgija) Pietų ir Korsika Priešistorinės vietovės ir dekoruoti urvai Vėzerio slėnyje (1979) · Arlio romėnų ir romaniškieji paminklai (1981) · Romėnų teatras su apylinkėmis ir triumfo arka Oranže (1981) · Porto įlanka: Pianos kalankės, Džirolatos įlanka ir Skandolos gamtos rezervatas (1983) · Gardo tiltas (romėnų akvedukas) (1985) · Avinjonas: Avinjono Popiežių rūmai, vyskupų rūmai ir Avinjono tiltas (1995) · Midi kanalas (1996) · Karkasono įtvirtintas miestas (1996) · Sent Emiljono jurisdikcija (1999) · Pirėnai-Monte Perdidas (1997, kartu su Ispanija) · Bordo, Mėnulio uostas (2007) · Albi: vyskupų miestas (2010) · Kosai ir Sevenai, Viduržemio regiono agropastoralinis kultūrinis kraštovaizdis (2011) · Dekoruota Pont d'Arko ola, žinoma kaip Šoveto Pont d'Arko grota Ardeše (2014) · Nica, žiemos kurortas Žydrojoje pakrantėje (2021) · Korduano švyturys (2021) · Maison Carrée Nimo mieste (2023) Visa šalis Šv. Jokūbo keliai Prancūzijoje (1998) · Vaubano gynybiniai įtvirtinimai (2008) · Le Corbusier architektūra: svarbus įnašas į modernųjį judėjimą (2016、kartu su 6 kitom valstybėmis)· Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2021, kartu su 19 kitų valstybių) Ne Europoje Reunjono salos Pitonai, apskritimai ir stulpai (2010) · Taputapuatea (2017, Prancūzijos Polinezija) · Prancūzijos pietų žemės ir jūros (2019) · Pelė ugnikalniai ir miškai ir Šiaurės Martinikos pitonai (2023, Martinika) · Te Henua Enata – Markizų salos (2024, Prancūzijos Polinezija) Nematerialaus paveldo objektai